9 mažos pokalbio paslaptys

Kas yra pokalbis psichoanalizės požiūriu?
Pokalbis yra tam tikras kolektyvinis sapnas. Žodžiais galima viską sau leisti: atsikratyti tų, kurie mums nemalonūs, išvykti į kelionę, užmegzti meilės ryšį ir t. t. Tai, kas vyksta, dažnai panašu į sapną: pokalbį sudaro sakiniai, sklindantys į visas puses; jų jungiamoji gija yra daugiau minčių asociacijos negu logika.

Koks yra ryšys tarp žodžio ir maisto?
Valgymas kartu yra mūsų priklausomybės ženklas. Gyvendami bendroje kultūroje laikomės tų pačių draudimų. Taip mes tapatinamės su kitais. Iš tiesų mes valgome dar ir tai, kuo dalijamės kalbėdamiesi.

Ar pokalbį sudaro tik žodžiai?
Ne, nes reikia skirti turinį (tai, ką pasakome) nuo išraiškos būdo (to, kaip sakome). Palyginti su žodžiais, žvilgsnis, gestai, tonas ir balso aukštis yra nesąmoningos strategijos. Jei jų skirtumas yra reikšmingas, tai gali pastūmėti pokalbio dalyvį leisti išgirsti šį nesutapimą ir demaskuoti. Apskritai, žodžiais galima tiek atsiskleisti, tiek ir pasislėpti.

Ar galima būti absoliučiai atviram kalbantis?
Ne. Egzistuoja taisyklės, kurių esame priversti laikytis arba bent jau per šiurkščiai nepažeisti, nes kitaip nepavyks užmegzti ryšio su kitu. Tai – pagrindinė pokalbio funkcija. Mokėti pakreipti kalbą tarp to, ką manome, ir to, ką matome ir girdime, yra menas. Autentiškumo kortą gali mesti tik pamišėliai ir menininkai, nes iš jų niekas nesitiki taisyklių paisymo ar mokėjimo.

Vadinasi, visko sakyti negalime?
Ne. Reikalavimas viską pasakyti rodo norą užvaldyti kitą asmenį. Norėdami viską sužinoti apie kitą, siekiame iš jo atimti laisvę. Jei pažeisime kito asmens intymumą, šis gali prarasti norą kalbėti. Tai – „totalitarizmas”. Prisiminkime mamas, prašančias savo vaiką viską joms pasakyti. Baisiausia tai, kad šis užvaldymas vyksta prisidengiant laisvės vardu. Turime teisę nutylėti kai kuriuos dalykus ir pasirinkti tą, kuriam juos pasakysime. Tai galioja visiems: tėvams, vaikams, sutuoktiniams ir draugams. Viską sakyti savo vaikui yra irgi nedora – apsunkindami jį savo istorija, trukdome jam gyventi savo gyvenimą ir kurti savo istoriją.

Kodėl vieniems lengva kalbėti, o kitiems sunku?
Mokėjimas kalbėti, be kita ko, priklauso nuo to, kaip vaikas bendrauja su savo tėvais. Jei šeima bendrauja tylomis arba prie televizoriaus, kalbėti bus sunku ir suaugus. Kitas reikalas, jei nuo vaikystės vaikas prie stalo naudojasi progomis papasakoti, kaip sekėsi mokykloje, kokie jo santykiai su draugais ir pan. Jei paauglystėje vaikas laikinai užsisklendžia, norėdamas parodyti tėvams, jog tai, ką jie pasakoja, jam neįdomu, arba demonstruoja, kad jam negera šeimoje dėl kitų priežasčių, tai visai normalu.

Kodėl kai kurie asmenys kalba ir nieko nepasako?
Jie slepiasi už žodžių. Jų nesąmoningas tikslas – vengimas kalbėti apie save. Vaikystėje jiems daug kartų kartojo, kad nereikia sakyti kai kurių dalykų, t. y. visko, kas intymu (kūnas, seksas). Apskritai, esame labiau įpratę vartoti žodžius tam, kad informuotume, siektume tikslo…, o ne išsipasakotume, išsikalbėtume. Tarp sakymo ir išsikalbėjimo yra didelis skirtumas. Išsikalbėjimas atskleidžia subjektyvumo dimensiją, tai momentas, kai asmuo realiai „įsitraukia” on line casino į pokalbį.

Ką laikome geru pokalbiu?
Gero pokalbio metu jūs jaučiate, jog egzistuojate ir esate reikšmingas.

Koks yra pokalbio mobiliuoju telefonu pobūdis?
Aš nemanau, kad šiuo atveju galima kalbėti apie pokalbį. Pirmas klausimas: „kur esi?” – parodo, kad siekiame lokalizuoti kitą asmenį. Tai būdas užsitikrinti kito buvimą, o pats turinys nelabai ir rūpi. Taip primeni kitam, jog esi čia, nors būtent tuo metu su juo nesi. Skirtumo tarp buvimo ir nebuvimo išnykimas gali pakenkti norui susitikti ir, užuot plėtęs ryšius, vis labiau izoliuoti žmones.

Pokalbio taisyklės vakar ir šiandien
1812 m. abatas Morellet sudarė „pagrindinių ydų, gadinančių pokalbį”, sąrašą. Tačiau ar šiandien jos vis dar laikomos ydomis?

Nedėmesingumas
Išsiblaškymas ar akimirkos užsisvajojimas nebe taip griežtai smerkiamas. „Įsipareigojimas klausyti yra socialinis įstatymas”, kurio nebepaisoma.

Pokalbio pertraukimas
Pokalbio dalyvio pertraukimas yra dažnas, bet į jį nebežiūrima kaip į kaltę. Tai įrodymas, kad dalyvauji ginče ir turi tam tikrą poziciją. Triukšmingas ir gyvas pokalbis šiandien įrodo, kad jis nenuobodus.

Besaikis proto demonstravimas
Anksčiau protą demonstruoti reikėjo, bet ne per daug. Dabar jo parodoma nepakankamai. Geras pokalbis pasižymėjo pikantiškumu, kūrybingumu ir lengvumu. Tai vis dar reikšmingas mūsų pokalbio kultūros bruožas.

Egoizmas
Kalbėti apie save nebuvo priimtina. Šiandien tai daroma visada ir nesivaržant. Tai nebėra didelis trūkumas, nebent apie savo gyvenimą pasakojama tuščiagarbiškai. Dabartinės mūsų diskusijos yra daug asmeniškesnės ir spontaniškesnės.

Despotizmas ir dominavimas
Visada reiktų vengti to, kuris monopolizuoja pokalbį, norėdamas išaukštinti save! Aplink save jis sukuria tik nuobodulį ir tylą.

Pedantizmas
Kalbėjimas apie asmenį iškilmingu ir jausmingu tonu reiškė pedantizmą. Reikėjo perteikti savo žinias, bet ne įkyriai. Ši yda aktuali ir šiandien.

Minties šuoliai
Abatas Morellet rašė, kad „minčių nerišlumas yra pagrindinė pokalbių yda”. Šiandien į šokinėjimą nuo vienos minties prie kitos reaguojama palankiai. Tai rodo, jog esame linksmi ir turime ką pasakyti.

Juokavimas
„Sąmojis ir kalambūrai” yra „bet kurios geros diskusijos rykštės”, nes jos sukuria „triukšmingą ir per daug pakilų linksmumą”. Toks saiko supratimas mūsų dienomis nuobodokas. Taip pat jam nepriimtinas ir išjuokimas, kuris „padaro žmogų juokingą”, nors blogo linkėjimas tapo mūsų pokalbių didžiąja klasika.

Prieštaravimo dvasia
Nesutarimas, įsikarščiavimas ar pykimas ant pokalbio dalyvio reiškė sulaukėjusį elgesį. Reikėjo išsiskirti „patenkintam kitais ir savimi”. Šiandien kuo daugiau ginčijamasi, tuo pokalbis gyvesnis.

Privatus pokalbis
Anksčiau pokalbis turėjo būti malonus visiems. Šiandien pokalbis grupelėse yra sielų giminystės ženklas (išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai kitos grupės yra niekinamos).

www.mintys.lt

Leave a Reply