Abejingumas

Dorovinio pasyvumo forma, paprastai išreiškianti negatyvią žmogaus poziciją gyvenime, taip pat neigiama charakterio savybė. Abejingumas kartu yra ir socialinė yda, daugiau ar mažiau paplitusi atskirų žmonių grupėse, kolektyvuose, sluoksniuose ar klasėse.
Abejingumas visuomeniniams interesams, kitiems žmonėms, jų kančioms ir nelaimėms labiau būdingas buržuazinei dorovei, pagrįstai individualizmu ir egoizmu, savanaudišku rūpinimusi savo asmenine gerove. Socialistinėje visuomenėje, kur įtvirtinami kolektyvistiniai dorovės principai, abejingumas reiškiasi kaip praeities atgyvena. Vis dėlto ir socialistinėje visuomenėje yra socialinių, psichologinių ir kitokių priežasčių, kurios trugdo įveikti arba kartais net skatina abejingumą. Kolektyvuose, kuriuose paplinta biurokratizmas ir formalizmas, kur slopinamas gamybinis ir visuomeninis žmonių aktyvumas, administruojama, užgniaužiama kritika, įsigali abejingumo atmosfera.
Abejingumą lemia netikrumas, kad žmogaus aktyvūs veiksmai prieš blogį susilauks kitų pritarimo ir bus palaikomi, kad jis neliks vienišas ir bendromis pastangomis blogis bus nugalėtas.
Abejingumas dažnai reiškiasi kaip dorovinio bukumo, šiurkštumo, cinizmo, nejautrumo kitiems žmonėms forma, taip pat kaip pareigos, atsakomybės, sąžinės atrofija. Pastarąsias abejingumo apraiškas žymiu mastu sąlygoja slogi dorovinė atmosfera atskiruose kolektyvuose, šiurkštūs doroviniai santykiai kai kuriose šeimose.
Kad įveiktume abejingumą, reikia ugdyti žmonių visuomeninį aktyvumą, šalinti jį slopinančius veiksnius, formuoti jautrius žmonių tarpusavio santykius, ugdyti kolektyvizmą, tobulinti dorovinį auklėjimą.

Parašykite komentarą