Amoralumas

Negatyvi pažiūra į dorovines vertybes bei dorovinių reikalavimų nepaisymas gyvenime vadinamas amoralumu (gr. a – neigimo dalelytė, lot. moralis – dorovinis). Amoralumas pasireiškia individualistinėmis bei egoistinėmis nuostatomis, doroviniu palaidumu, cinizmu, kraštutine savo forma – nusikalstamumu.
Klasinėje visuomenėje amoralumą lemia išnaudotojiški socialiniai-ekonominiai santykiai, žmogaus susvetimėjimas, jo netikrumas visuomenėje. Amoralumas ypač paplinta tuomet, kai viešpataujančios klasės išgyvena savo saulėlydį.
Kapitalizmas, kuriam būdingas žmogaus išnaudojimas kito žmogaus, šovinistinė ir rasistinė ideologija, moralinis nusmukimas, spekuliacijos, korupcijos, nusikalstamumo siautėjimas, demoralizuoja visuomenę, šeimą, žmogų.

Prievartavimas, abejingas žiaurumas, nežaboto agresyvumo protrūkiai, vandalizmas, demonstratyvus nedrovumas kitų atžvilgiu ir pagaliau vadinamieji nemotyvuoti nusikaltimai – visa tai amoralumo bruožai, kurie, skirtingai nuo XIX a. antrojoje pusėje, byloja apie giluminius, jaudinančius buržuazinės individualybės galutinio dorovinio išsigimimo procesus.
(A. Titarenka).
Jeigu blogiesiems gyvenime gerai sekasi, tai savaime demoralizuoja geruosius.
(J. Vabalas-Gudaitis).
Ilgametė patirtis mane tvirtai įtikino, kad paauglių ir jaunimo amoralaus elgesio, vis labiau jaudinančio mūsų visuomenę (teisėtvarkos pažeidimų, nusikaltimų, girtuokliavimo), šaknis maitina jausmų pasaulio ribotumas, skurdumas, primityvumas.
(V. Suchomlinskis).

Leave a Reply