Apie aistrą

rapp_briefmarkenalbum

Aistra – stiprus, patvarus, visaapimantis jausmas, dominuojantis virš kitų žmogaus stimulų ir skatinantis visais troškimais bei  jėgomis susikaupti ties aistros objektu.  Žmogaus aistros gali būti paremtos sąmoningais ideologiniais įsitikinimais, kilti iš kūniškų potraukių,  turėti patologinę kilmę (pvz., vystantis paranojinei asmenybei).

Aistra gali būti priimta kaip teigiama, o gali būti vertinama kaip nepageidaujama, įkyri būsena.  Pagrindinis aistros požymis yra jos veiksmingumas, valios ir emocinių momentų susiliejimas. Aistros ir dorovės susivienijimas žmoguje dažnai veikia kaip didelių ir garbingų darbų, žygdarbių ir atradimų varomoji jėga.

Aistra pasireiškia kai žmogaus emocijos kokio nors reiškinio ar objekto atžvilgiu  priartėja prie  aukščiausio lygio. Tai tokia būsena, kai emocijos trykšta, verda, o visos mintys ir norai nukreipiami tik trokštamo objekto kryptimi.

Įdomu tai, jog visos tos emocijos ir mintys nukreiptos ne tam, kad duoti ką nors gero trokštamam objektui.  Priešingai, viskas nukreipta tam, kad gauti, patraukti trokštamą objektą link savęs, tapti jo valdytoju, savininku arba šeimininku.

Visi aistringi pergyvenimai, aprašyti literatūroje, parodyti kino filmuose, papasakoti istorijose ir legendose, vyksta dėl to, kad žmogus savo gyvenime galbūt kažką prarado ir trokšta susigrąžinti arba trokšta ką nors užvaldyti nepaisant susiklosčiusių aplinkybių.

Kas ir kaip vyksta aplink aistros apimtą žmogų, jo visai nedomina. Jis turi tik vieną tikslą – aistringai pasiekti trokštamo. Jis kuria ir svarsto sąlygas, situacijas ir galimybes, kaip užvaldyti trokštamą objektą. Dažnai tokiems aistringiems iš tiesų pasiseka.

Leave a Reply