Apie gėdą

geda

Gėda yra daugiaveidė, turi daugybę atspalvių ir užklumpa netikėtai pačiose įvairiausiose situacijose. Gėda būna labai stipri – „siaubas, kokia gėda“, o būna ir visai nežymi – „truputį susigėdau“. Beje, tai priklauso ir nuo konkrečios situacijos, ir nuo asmenybės savybių – kuo labiau žmogus priklausomas nuo kitų nuomonės apie jį, tuo stipriau jis išgyvena gėdą, tuo labiau stengiasi išvengti gėdingų situacijų. O kadangi pretekstą susigėsti norint galima rasti beveik visada, tai tokie žmonės tampa drovūs, stengiasi neišsišokti.

Tokiu būdu gėda – mūsų žvilgsnis į save kitų žmonių akimis, skirtingai nuo kaltės jausmo, kai žmogus pats žino, kur jis yra neteisus. Žinoma, daugeliu atvejų žmonės išgyvena įvairius jausmus, ir kaltės jausmas dažnai pagardinamas gėdos jausmu. Be to, gėda bet kokį neigiamą jausmą – pyktį, kaltę, kartėlį – tik dar labiau sustiprina. O teigiamus jausmus – džiaugsmą, meilę – kaip ranka pašalina, sunaikina.

Kovoti su gėdos jausmu nėra paprasta: pradžioje gėda pripažinti, kad mums gėda; o suvokus savo gėdą, pradedame kovoti su tokiais įsivaizdavimais kaip „ką žmonės pagalvos“.  Čia svarbu savęs paklausti: „o kas yra tie žmonės?“. Svarbu patyrinėti prieš ką mes gėdijamės – prieš mamą, tėvą, seną turgaus pardavėją,  vaikiną iš kito kabineto? Paprastai atsakymas būna labai paprastas: tie žmonės dažniausiai būna mūsų tėvai,  rba kas nors iš mūsų draugų ar pažįstamų.

Kadangi gėda daugeliu atveju yra neigiama emocija, stabdanti kūrybingos individualybės atsiskleidimą ir sukaustanti asmenybę tam tikrų sąlygų rėmais, proto ir moralės ribose reikia stengtis pažaboti gėdą, ypač tada, kai ji yra nemotyvuota ir trukdo gyventi normalų gyvenimą.

Leave a Reply