Atgyvenos

Buvusių socialinių-ekonominių sanklodų liekanos, pasireiškiančios doroviniais vertinimais, įpročiais ir papročiais, dorovinėmis pažiūromis ir charakterio savybėmis, nesiderinančiomis su komunistinės dorovės reikalavimais. Prie svarbiausių praeities atgyvenų pirmiausia priskirtinos žmonių ydos, kurias pagimdė, įtvirtino ir išplėtojo klasinės visuomenės socialiniai-ekonominiai santykiai: egoizmas, individualizmas, karjerizmas, korupcija, kyšininkavimas, vagystės, veltėdžiavimas, tinginiavimas, chuliganizmas, girtavimas, lytinis palaidumas, cinizmas, abejingumas, apgaudinėjimas, melavimas, veidmainiavimas ir kt.
Socialistinė visuomenė negali iš karto įveikti klasinės visuomenės pagimdytų ir amžiais įtvirtintų dorovės ydų, nes pastarosios gana inertiškos, remiasi tam tikrais papročiais ir tradicijomis. Kita vertus, ir pačioje socialistinėje visuomenėje dėl įvairių istorinių priežasčių ir jos pačios vidinio vystymosi prieštaravimų išlieka veiksnių, kurie ne tik trugdo įveikti praeities atgyvenas, bet iš dalies sudaro prielaidas joms išlikti ir paplisti. Prie tokių veiksnių priklauso visuomeninės būties nevieningumas, ekonominių kultūrinių žmonių gyvenimo sąlygų skirtumai, auklėjimo trūkumai ir kt. Ypač gajos praeities atgyvenos buityje, kuri pasižymi didesnių savarankiškumu, yra labiau uždara ir konservatyvi palyginti su kitomis žmogaus gyvenimo sritimis.
Dorovines praeities atgyvenas iš dalies palaiko ir gaivina buržuazinė ideologija, kuri prasiskverbia plečiantis asmeniniams ryšiams su kapitalistinėmis šalimis, taip pat per spaudą, radiją, televiziją, kiną. Buržuaziniai ideologai skatina vartotojišką psichologiją, individualistines jaunimo nuotaikas, propaguoja buržuazinį gyvenimo būdą.

Dorovinės atgyvenos mūsų visuomenėje įveikiamos turtinant žmonių dvasinę kultūrą, keliant jų sąmoningumą, ypač tobulinant ir vystant dorovinį auklėjimą, taip pat gerinant aptarnavimo bei buities sferą, tobulinant socialistinius visuomeninius santykius, t.y. šalinant egzistuojančius objektyvius bei subjektyvius veiksnius, dėl kurių išlieka praeities atgyvenos ir kitos dorovinės ydos.
Kas gi kapitalizmo atgyvenos? Tai buržuazinio gyvenimo būdo “vertybės”, išpažįstamos atskirų asmenų ir perkeltos į mūsų visuomenės aplinką.
(V. Tugarinovas).
Čia susiduriame ne su tokia komunistine visuomene, kuri yra išsivysčiusi savo pačios pagrindu, bet, priešingai, su tokia, kuri ką tik iškilo kaip tik iš kapitalistinės visuomenės ir todėl visais atžvilgiais – ekonominiu, doroviniu ir politiniu – dar tebeturi liekanų senosios visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo.
(K. Marksas).
Tai, ką mes paprastai vadiname “kapitalizmo atgyvenomis” žmonių sąmonėje, toli gražu ne visuomet yra tikrai kilę iš kapitalistinės praeities arba yra tiesiog buržuazinės įtakos rezultatas. Kartais privačiasavininkiškų, buržuazinių, miesčioniškų pažiūrų ir įsitikinimų elementai atgaivinami grynai socialistinėje dirvoje kaip nepakankamo kompetentingumo, o kartais ir paprastai žmonių bei įstaigų, atliekančių auklėjimo funkcijas, neapsižiūrėjimo bei klaidų padariniai.
(A. Charčevas).
Mes labai mažai dirbame, specialiai kovodami su praeities liekanomis, bet dar mažiau stengiamės jas pažinti ir nustatyti. Iki šiol mes tenkinomės per daug bendrais tvirtinimais, kurie vienam ar kitam gyvenimo atvejui esti naminių informacijų pobūdžio. Mes turime tendenciją: visa, kas yra bloga, kas ardo mūsų santykius, darbą, nervus, iškraipo mūsų buitį, suteikia kančių, – visa tai… laikyti kapitalizmo liekanomis ir tuo baigti mūsų analitinį darbą.
Suprantama, iš tikrųjų reikalas ne toks lengvas ir ne toks paprastas. Kai kurie mūsų buities ir mūsų charakterių trūkumai atsirado dėl mūsų kaltės todėl, kad neparengta nauja etinė sistema ir nepakankamai ištirtos naujos moralinės tradicijos.
(A. Makarenka).
Pirmiausia socialistinė santvarka nesukuria ir nepagimdo jokių naujų, ankščiau žmonėms nebūdingų ydų. (Mat sąvoka “pagimdo” gali turėti tik šią prasmę: sukurti kažką nauja, o ne išsaugoti pasilikusį paveldėjimo būdu). Tegul kas nors pabando surasti mūsų žmonėse tokią ydą, kurios nebūtų turėję senųjų visuomenių žmonės. Kai dėl “senųjų” ydų, tai socialistinė santvarka tam tikrais savo bruožais ir ypatybėmis kai kurioms šių atgyvenų, iš dalies išliekančių ankstesnių formų, o iš dalies įgyjančių tam tikrą modifikaciją, palieka egzistavimo galimybę.
(V. Tugarinovas).
Kova su praeities atgyvenomis bus sėkminga tik tada, kai auklėjimu, kaip jos svarbiausia priemone, bus rūpinamasi kompleksiškai, visomis kryptimis, derinant auklėjimo priemones (įtikinimą ir prievartą) su ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis, mobilizuojant viešosios nuomonės jėgas.
(A. Uledovas).

Leave a Reply