Dievo metafizika

Vakarų metafizika, pasiekusi tinkamą aukštį, savaime virsdavusi Dievo apmastymu arba “filosofine teologija” (WEISCHHEDELIS). Kitaip sakant, Dievas Vakarų metafizikai tapdavęs šios objektu.
Dievo metafizikos pradininkas yra Aristotelis. Remdamasis savo mastymo prielaidomis, kad kiekvienas judėjimas turįs turėti judintoją, esantį šalia judančiojo, ir kad šių judintojų eilė negali eiti iki begalybės, jis daro visiškai logišką išvadą, esą turįs būti pirmas nejudąs judintojas, kurį tiek jis pats, tiek vėlesnieji jo aiškintojai, bei sekėjai vadina dievybe.
Šitoks judintojas turįs būti, nes kitaip nebūtų pasaulyje jokio judėjimo, kuris juk esąs akivaizdoje; tačiau šisai judintojas turįs būti nejudąs, nes priešingu atveju klaustume toliau, kas judina jį patį. Pirmasis tad judintojas buvojęs šalia, bet kokio judėjimo, už tat įtaigojęs kiekvieną judėjimą. “Kas yra judėjimo pradžia sieloje?” – klausia Aristotelis ir čia pat atsako: “ aišku, Dievas, kaip pasaulyje taip ir joje”.
Tačiau kaip gali dievybė visą judinti, pati buvodama šalia bet kokio judėjimo? Atsakymą į tai Aristotelis randa Medžiagos, kaip grynos galimybės polinkyje pereiti į formą kaip gryną tikrenybę: tapsmas esąs formos siekimas. Visa stengiasi virsti forma. O kadangi anasai pirmasis judintojas esąs pati tikrenybė be jokių galimybių, tai jis stovįs visų būtybių akivaizdoje kaip jų siekinys ir tikslo trauka judinąs šiąsias savęspi. Dievas judinąs pasaulį taip, kaip mus judinanti idėja: mes esame, sakysime, judinami gėrio, grožio, teisybės, kadangi visa tai mums patinką. Šitaip judinąs visa ir pirmasis judintojas, kadangi jis, būdamas gryna forma, viskam patinkąs, tapdamas visų siekiniu.
Šioje Dievo metafizikoje yra likę nepakankamai išmastyta Aristotelio mintis, esą pirmasis judintojas neturįs jokio veiklaus santykio su pasauliu. Dievas ir pasaulis stovį šalia vienas kito kaip du amžini pradmenys, tarp kurių esama tik tobulybės skirtumo: pasaulis tikrenybe tampąs, Dievas tikrenybė esąs.
Aristoteliškoji Dievo metafizika yra baigiamoji būtybės apmastymo išvada. Čia metafizika iš tikro savaime virsta filosofine teologija, vis tiek kokiu vardu ją vadintume.
Pagrindiniai Aristoteliškosios dievo metafizikos bruožai yra pasilikę kiekvienoje vėlesnėje Dievo metafizikoje.
Vėlesniais laikais, nuo B.Pascalio laikų vis labiau ima skirtis religijos Dievas, nuo metafizikos Dievo, kadangi metafizika neįstengia suvesti Dievo į santykį su žmogumi ir su pasauliu, tai ji tampa kliūtimi religijos filosofijai.

Leave a Reply