Draugystės pergalė

Mažas prisiminimas: keletą metų atgal, parolimpinėse žaidynėse Sietle, devyni atletai, su įvairia fizine ir protine negalia, rikiavosi prabėgti olimpinę 100 metrų distanciją.
Davus startą visi šie sportininkai startavo. Ne visi galėjo bėgti kaip tikri bėgikai, bet visi troško dalyvauti žaidynės ir gal net nugalėti…
Jie galėjo įveikti distanciją tik su lydinčiuoju. Tačiau vienas dalyvis sukniubo ir kelis kartus persivertęs suriko. Visi išgirdo jo „skausmą“.
Net varžovai sustojo ir atsisuko, visi sugrįžo prie jo…
Visi kartu…
Atsirado tokių varžovų, kurie jį pakėlė, o viena mergina, turinti Dauno sindromą, net paklausė – „Gal jau tau geriau?“ Ir tik po to visi devyni pasiekė finišą, VISI KARTU, petys į petį…
Visas stadionas buvo nuščiuvęs, kai kas braukė ašaras ir visi plojo stovėdami Ir tie aplodismentai šiuos sportininkus lydėjo per visas varžybas ir lydės ilgai… GYVENIME…
Žinai, o žmonės kurie matė šį įvykį, iki šiol prisimena tai.
Gali kilti klausimas – KODĖL?
Todėl, kad giliai sieloje mes žinome, kad yra dalykų, kurie mums žymiai svarbesni, nei kažkokia trumpalaikė pergalė…
O pats reikšmingiausias gyvenime dalykas – padėti draugams pasiekti nors mažas pergales. Nors ir tai reikštų „sumažinti savo tempą“ ar „pakeisti arba pakoreguoti savo trajektoriją“…

„Žvakė niekada negesta ir nežūsta, jei ji gali apšvieti nors kiek kažkieno kelią…“

www.mintys.lt

Leave a Reply