Emocijos

Nors mes ir sugebame kalbėti apie emocijas, ir galime būti įsitikinę tuo, kad suprantame vienas kitą, kai kalbame, pavyzdžiui, apie baimę, bet mokslininkai dar nerado pakankamai aiškaus emocijų apibrėžimo – tokio, kuris neturėtų subjektyvių sąvokų ir nesusiaurėtų iki požymių įvardijimo. Emocijomis arba emociniais išgyvenimais dažniausiai vadinamos pačios įvairiausios žmogaus reakcijos: nuo audringos aistros iki subtilių nuotaikos atspalvių.

Įvairias žmogaus emocinio gyvenimo išraiškas galima skirstyti į afektus, emocijas, jausmus, nuotaiką ir stresą.

Galingiausia emocinė išraiška – afektas. Afekto išskirtiniais bruožais laikomi jo situatyvumas (t.y. padėtis, kurioje jis kyla), apibendrinimas, didelis intensyvumas ir maža trukmė. Afekto metu staigiai keičiasi dėmesys, mažėja jo perjungimas ir suvokimo lauke užsilaiko tik tie objektai, kurie dėl išgyvenimo pateko į kompleksą. Be to, sutrinka dėmesio koncentracija (žmogui būna sunku susikaupti ir numatyti savo veiksmų rezultatus), keičiasi mąstymas, blogėja prognozavimo operacijos ir tikslingas, optimalus elgesys darosi neįmanomas. Kartu gali atsitikti ir lengvas perėjimas prie nekontroliuojamų veiksmų ir visiškas apstulbimas.

Skirtingai nuo afektų, emocijos turi ilgesnę trukmę. Jos yra ne tik reakcija į įvykusį įvykį, bet ir į galimą arba prisimintą įvykį. Jei afektai atsiranda veiksmo gale ir atspindi galutinį suminį situacijos įvertinimą, tai emocijos atsiranda veiksmo pradžioje ir iš anksto numato jo rezultatą. Jos yra apibendrintas subjektyvus įvykių įvertinimas prieš patį įvykį.

Jausmai yra dar daugiau nusistovėjusi psichinė būsena negu emocijos. Jie turi aiškiai pabrėžtą dalykinį charakterį. Jie išreiškia nusistovėjusį ryšį kažkokiam konkrečiam objektui. Jausmo konkretumas pasireiškia tuo, kad žmogus apskrita negali išgyventi jausmų, nesusiejęs jų su kuo nors. Pavyzdžiui, žmogus negali pajausti meilės jausmo, jei jis neturi prisirišimo ar garbinimo objekto.

Nuotaika – pati ilgiausia ir „lėtinė“ emocinė būsena, nuspalvinanti visą žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad tas pats darbas dėl skirtingos nuotaikos gali atrodyti tai lengvas ir malonus, tai sunkus ir slegiantis. Nuotaika glaudžiai siejasi su žmogaus savęs įvertinimu ir jo reikalavimų lygio. Be to, šaltinis, nustatantis tą ar kitą nuotaiką, ne visada būna sąmoningai suvokiamas.

Ir, pagaliau, stresas. Tai tokia emocinė būsena, kuri atsiranda dėl netikėtų ir įtemptų aplinkybių. Stresas – galingiausia emocijų išraiška, kurią iššaukia kompleksinė fiziologinė reakcija. Stresas padeda žmogaus organizmui pasiruošti savigynai, prisitaikyti prie naujos situacijos, paleidžia nespecifinius gynybinius mechanizmus, kurie padeda pasipriešinti streso įtakai arba adaptuotis prie jo.

Kodėl atsirado emocijos? Yra prielaida, kad emocijos buvo pirmesnės nei mąstymas, jos atliko pačias paprasčiausias ir gyvybiškai svarbias funkcijas. Būtina sąlyga atskirti ryšiui tarp objektų, kaip tai vykdoma mąstymo metu, yra decentracija – sugebėjimas laisvai judėti minčių lauke ir žiūrėti į dalyką iš įvairių pozicijų. Emocijoje žmogus išlaiko savo pozicijos esminį ryšį tik su savimi, jis dar nesugeba išskirti objektyvių santykių tarp daiktų, bet jau sugeba išskirti subjektyvią nuomonę apie kokį nors daiktą. Būtent iš šios pozicijos ir galima sakyti, kad emocija – svarbiausias žingsnis mąstymo vystymosi kelyje.

Emocijos – išgyvenimo komponentas, duoda žmogui galimybę prisitaikyti prie gyvenimo informaciškai neapibrėžtoje aplinkoje. Absoliutaus aiškumo sąlygose tikslas gali būti pasiektas ir be emocijų: žmogus neturės nei džiaugsmo, nei šventės, jei iš anksto numatytu laiku, atlikęs keletą veiksmų jis pasieks numatytą tikslą.

Reikalingų žinių trūkumo atveju atsiranda emocijos. Jos padeda naujos informacijos paieškai ir tuo pačiu padidina tikslo pasiekimo tikimybę.

Visos emocijų išraiškos charakterizuojamos nukrypimu (teigiamu arba neigiamu), įtampos laipsniu ir apibendrinimo lygiu.

Mums visiems pažįstami fiziologiniai pasikeitimai, kurie lydi stiprias emocijas – lūpų džiūvimas, plakanti širdis, drebančios kojos. Dauguma šių fiziologinių pasikeitimų apdorojama mūsų smegenyse ir gali būti išmatuota ir užfiksuota. „Melo detektorius“ fiksuoja būtent tokius kraujo spaudimo, odos drėgnumo, kvėpavimo dažnio pasikeitimus. Subtilesnės emocijos – dėkingumas, simpatija, irzlumas – retai lydimi tokių pastebimų pasikeitimų, tačiau organizme vis tiek kažkas tuo metu vyksta. Kiekvieną kartą, kai mes ką nors darome, galvojame, jaučiame arba atsimename, smegenyse ir visoje nervų sistemoje vyksta fiziologiniai pasikeitimai.

Mūsų emociniai išgyvenimai sukelia kūne atitinkamas įtampas, veikia širdies ritmą, kvėpavimą, skrandžio ir žarnyno motoriką ir kitus vidaus organus. Kada žmogus emociškai sujaudintas, keičiasi jo kraujo spaudimas, cukraus kiekis kraujyje, pulso ir kvėpavimo dažnis, raumenų įtampa. Ryšys tarp emocijų ir fizinių ligų, o taip pat fizinių negalavimų įtaka emocijoms dažnai įvardijama psichosomatinės medicinos vardu. Šis terminas nagrinėja žmogų kaip dviejų dalių – psichikos ir kūno – junginį. Toliau yra nagrinėjama nesveikos psichikos įtaka  sveikam kūnui arba nesveiko kūno įtaka sveikai psichikai.

Panagrinėsime, kaip emocijos gali sukelti fizinius negalavimus.

Anestezijos metu tiriant tai, kas vyksta gyvūno arba žmogaus krūtinėje, galima suprasti, kokiu būdu širdis pagreitina savo ritmą (nuo ko prasideda širdies plakimas) arba sulėtina jį, praleisdama dūžį, tuo metu kai su pačia širdimi viskas tvarkoje. Prie širdies veda du skirtingo pobūdžio nervai. Šiuos nervus galima pamatyti akimis ir pačiupinėti pirštais. Jie primena baltas virves, sujungiančias širdį ir smegenų apatinę dalį. Vieną iš jų vadinsime nervu P (nuo žodžio pagreitėjimas), o kitą – nervu S (nuo žodžio sulėtėjimas). Apatinėje smegenų dalyje, kur baigiasi nervai P ir S yra „elektrinis“ audinys, sugebantis leisti srovę per nervą, pagreitinantį širdies plakimą arba per nervą, sulėtinantį plakimą. Kai žmogus pyksta, jo širdis pagreitina savo darbą; kada jis išsigąsta – širdis neilgam sustoja. Širdies susitraukimo greitis tokiais atvejais susietas su emocijomis ir neturi nieko bendro su pačios širdies būkle. Kada žmogus suvokia vykstantį veiksmą, elektros srovė pereina iš viršutinės jo smegenų dalies į apatinę. Jei tuo metu srovė teka per pykčio kompleksą („širdies plakimą“), tai ji atsiduria nervo P centre, kur toliau paduodama per P nervą. Jei ta pati srovė praeina per baimės kompleksą („alpulį“), tai ji atsiranda nervo S centre, srovė siunčiama per nervą S.

Nuo ko priklauso, ar srovė tekės per pykčio kompleksą, ar per baimės kompleksą? Nuo tos pačios priežasties, kuri nustato bet kurios srovės kelią. Ji eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Jei žmogus irzlus ir agresyvus, jos (srovės) pykčio kelias turi mažiausią pasipriešinimą. Jei žmogus baikštus ir gąslus, tai mažiausią pasipriešinimą turi baimės kelias.

Lengva pamatyti, kad širdies reakcijos į emocijas yra svarbios individui ir dažnai jam yra naudingos. Piktam žmogui svarbu ir naudinga turėti stipriai plakančią širdį, todėl kad jis gali pradėti kovą ir tada jo raumenims reikia papildomo kraujo kiekio. Iš kitos pusės, kada žmogus jaučiasi užspiestas į kampą, jo širdis sustoja. Tai svarbu, bet visai nenaudinga, todėl kad jis gali nualpti ir tuo pačiu atsidurti bet kurio jam grasinančio pavojaus valioj.

Viskas, kas pasakyta apie širdies ritmo pagreitinimą ir sulėtėjimą, taip pat galioja ir kraujo spaudimo padidėjimui ir sumažėjimui, kuriuos sukelia padidėjusio širdies plakimo arba alpulio pojūčiai.

Dar įdomesnis yra skrandžio darbas. Daugelis jo reakcijų priklauso nuo emocijų. Egzistuoja dviejų rūšių nervai, vedantys prie skrandžio: nervai B tipo („brinkimas“) ir N tipo („nublukimas“). Kada asmuo erzinasi, jo srovė neretai teka per nervą B. Jo veidas parausta kaip ir jo skrandis. Ir nors jis nežino, kad jo skrandis paraudo, jis dažnai jaučia jame sunkumą. Tai natūralu: sunkumas skrandyje jaučiamas todėl, kad skrandis iš tikrųjų darosi sunkesnis, lygiai taip pat kaip sugėrusi vandenį kempinė darosi sunkesnė, negu tiesiog drėgna.

Iš kitos pusės, išsigandusiam žmogui, nepriklausomai nuo to, suvokia jis tą ar ne, srovė praeina per nervą N ir jo skrandis nublunka. Ta pati srovė sulėtina skrandžio suspaudimus, mažina jo darbo efektyvumą. Tuo metu maistas virškinamas lėčiau, jis pasilieka skrandyje ir pradeda rūgti. Iš čia atsiranda atsirūgimas ir apetito stoka, nes sekančio valgio metui nelieka vietos naujam maistui. Jeigu srovė nuo sukeltos įtampos teka per nervą B, tai reikalas gali neapsiriboti skrandžio sunkumais: su juo gali atsitikti kažkas rimtesnio. Virškinimo skystis gali pasidaryti itin stiprus ir dilgus. Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių – kodėl skrandis nesuvirškina pats savęs. Kada žmogus suvalgo gabalą karvės skrandžio, jo virškinimo skystis suvirškina šį negyvo skrandžio gabalą, bet jis nesuvirškina savo gyvo skrandžio. Jei virškinimo skystis darosi stipresnis nei įprastai, o skrandis tuo metu būna sunkus ir pritvinkęs kraujo, tai gali atsitikti, kad žmogus iš tikrųjų suvirškins savo skrandį, bent jo gabaliuką.

Tokiu būdu, jei žmogus ilgai negali patenkinti kokios nors atsiradusios įtampos, skrandžio vidinio sluoksnio gabaliukas apvirškinamas ir ten lieka vieta su nudraskyta oda. O tai jau opa.

Tai keletas pavyzdžių, kaip emocijos sukelia skausmą skirtingose kūno dalyse. Jei įsivaizduosime žmogų kaip vieningą energetinę sistemą, tai bus lengva suprasti, kad viskas, kas veikia mūsų kūną, taip pat įtakoja ir mūsų emocijas. Ir atvirkščiai, viskas, kas veikia mūsų emocijas, neišvengiamai įtakoja mūsų fizinę būklę. Kitaip sakant, visos ligos yra psichosomatinės. Negali būti kūno ligos, anksčiau ar vėliau neįtakojančios psichikos. Net toks paprastas dalykas kaip įaugęs  nagas kojos piršte gali įtakoti sapnus. Tokie pat reikalai yra su sloga. Elementari operacija, pavyzdžiui, spuogo išspaudimas, gali sukelti stiprią emocinę reakciją, pasireiškiančią sapnuose, o neramumas dėl danties išrovimo gali stipriai pažeisti psichinę pusiausvyrą. Taip pat negali būti emocinio sutrikimo, neįtakojančio kūno. Visos psichinės ligos lydimos atitinkamų fiziologinių pasikeitimų.

Kartais mes jaučiame pyktį arba baimę, neturėdami galimybės sureaguoti atitinkama reakcija, ir tada mes nesugebame išnaudoti atsiradusio energijos pertekliaus. Šis perteklius turėtų kažkur dėtis, o kadangi normalus jo  pritaikymo kelias yra blokuotas, jis veikia širdies raumenis arba kitus vidaus organus, iššaukdamas įvairius nemalonus pojūčius. Bet kokiu atveju, atsiradęs energijos perteklius negali tiesiog dingti. Jei energijos perteklius laiku nepanaudojamas kovai arba bėgimui (kovą turima mintyje fizinį veiksmą, o ne liežuvavimą) arba neišnaudojamas širdies plakimui ir kitų vidaus organų susitraukimams, tai ši energija (kitais žodžiais – įtampa) kaupiasi iki to momento, kada galės išsiveržti-išsilieti tiesiogine arba netiesiogine forma.

Žmogus yra spalvota energetinė sistema, kupina įvairių dinaminių siekimų. Kaip ir bet kokia energetinė sistema, jis visą laiką bando pasiekti ramybės būseną. Jis priverstas taip elgtis. Tam energija ir tarnauja: jos paslaptinga funkcija – atstatyti savo pusiausvyrą.

emocija 2Žmogus gali turėti įvairių norų, plėšiančių jį vienu metu į priešingas puses, ir tai gali sukelti  nepatogumų. Paprastas pavyzdys – mergina, kenčianti nuo išbėrimų, savo pirmajame koledžo  vakarėlyje. Ji turi iškart du norus: pasikasyti ir nepasikasyti. Ir net labiausiai išauklėta jauna panelė pasijus neramiai, jei valso metu joje kils konfliktas tarp noro laikytis gerų manierų ir noro pasikasyti.

Žmogaus problema yra ta, kad jam tenka atidėti tam tikras įtampas dėl to, kad išvengtų naujų sudėtingesnių įtampų atsiradimą, pavyzdžiui, sąmyšio. Su tuo tiesiogiai susietas faktas, kad kai kurie žmonės vargsta nuo kaušą skaldančių galvos skausmų ir deginančių skausmų pilve, kiti  gali niekada to nepatirti.

Be fiziologinių poveikių, ilgą laiką nepatenkintos įtampos gali sukelti ir psichinius sutrikimus, tokius kaip nemiga, nesugebėjimas susikoncentruoti, nerūpestingumas, irzlumas, niūrumas, per didelis jautrumas triukšmui, naktiniai košmarai, nenoras bendrauti su žmonėmis arba pojūtis, kad visi kalba tik apie jus. Tokie simptomai sako apie neurotinį elgesį. Neurozė arba psichoneurozė atsiranda tais atvejais, kada toks elgesys darosi tiek reikšmingas, kad trukdo normaliam gyvenimui ir kenkia individo našumui, jo savijautai ir gabumui bendrauti su kitais žmonėmis, mylėti juos.

Neigiamos emocijos dažnai neigiamai atsiliepia mūsų organizmui ir veiklai. Taip, baimės išraiška kasdieniniam gyvenime yra ne kas kita kaip atliekamo veiksmo išankstinis nesėkmės laukimas. Pakartotinos nesėkmės ir būtinybė vėl ir vėl kartoti nesėkmingą veiksmą sukelia šio veiksmo baimę.

Labai dažnai baimė, atsirandanti netikėtose ir nepažįstamose situacijose siekia tokį stiprumą, kad žmogus žūva. Supratimas to, kad baimė gali būti žinių trūkumo pasekmė, leidžia ją įveikti. Yra tokia senovinė pritčia apie baimę. „Kur tu eini?“ – paklausė keliautojas Maro. „Einu į Bagdadą. Man ten reikia numarinti 5 tūkstančius žmonių“. Po kelių dienų tas pats žmogus vėl sutiko Marą. „Tu pasakei, kad numarinsi 5 tūkstančius žmonių, o numarinai 50 tūkstančių“ – papriekaištavo jis jam. „Ne, – argumentavo Maras. – Aš nukankinau tik 5 tūkstančius. Likusieji mirė iš baimės“.  Taigi, norėdamas įveikti baimę – pažiūrėk jai į akis.

Nerimas galima nagrinėti kaip reakciją į neapibrėžtą situaciją, nešančią kažkokią grėsmę. Kartais lengvas nerimas padeda susikaupti, pavyzdžiui, nerimas, kuo baigsis reikalas, gali sustiprinti atsakomybės jausmą ir šiuo atveju pasireiškia kaip papildoma motyvacija, kituose atvejuose gali dezorganizuoti žmogaus elgesį. Kadangi nerimo priežastys dažnai būna nežinomos, emocijų reakcijos intensyvumas gali būti neproporcingai aukštas palyginus su realia grėsme. Jei nerimas – emocionali savo abejonių ateitimi išraiška, tai lengvabūdiškumas – perdėto įsitikinimo išraiška. Jis atsiranda situacijose, kada sėkmė dar nepasiekta, bet subjektyviai įsivaizduojama kaip garantuota.

Neviltis – emocionali veiksmo, kurį reikia atlikti, nesėkmės įsitikinimo išraiška [įsitikiname, kad veiksmas bus nesėkmingas]. Viltis šioje skalėje užima vietą tarp nerimo ir lengvabūdiškumo, o baimė – tarp lengvabūdiškumo ir nevilties.

Liūdesio jausmas fiziologiškai pasireiškia paralyžuojančiu raumenis veiksmu, atsiranda nuovargio jausmas ir, kaip tai būna nuovargio metu, stebimi lėti ir silpni judesiai. Akys atrodo didelės, todėl, kad atsipalaiduoja akių dugno raumenys. Tuo metu, kai raumenys atsipalaiduoja, kraujagyslės susitraukia ir audiniai lieka be pakankamo kraujo kiekio, blunka. Žmogus nuolat jaučia šaltį ir drebulį, labai sunkiai sušyla, smulkios plaučių kraujagyslės tuo metu taip pat susitraukia ir dėl to plaučiai lieka be pakankamo kraujo kiekio. Tokios būsenos žmogus jaučia oro trūkumą, nepatogumo, sunkumo jausmus krūtinėje ir stengiasi palengvinti savo padėtį darydamas ilgus ir gilius dūsavimus. Liūdną žmogų galima atpažinti ir pagal išorę: jis vaikšto lėtai, jo rankos „kabo“, balsas silpnas ir neskambus. Toks žmogus mielai būna nejudėdamas. Liūdesys labai sendina, nes jis lydimas odos, plaukų, nagų, dantų pasikeitimų.

Neigiamos emocijos biologiškai svarbesnės palyginus su teigiamomis emocijomis. Neatsitiktinai neigiamų emocijų mechanizmas pradeda veikti jau nuo pat gimimo, o teigiamos emocijos atsiranda žymiai vėliau. Neigiama emocija – tai pavojaus, grėsmės signalas organizmui. Teigiama emocija – tai signalas apie grąžintą gerovę. Aišku, kad paskutiniam signalui nėra reikalo skambėti ilgai, todėl emocionaliai prie gero yra priprantama greitai. Pavojaus signalas turi skambėti tol, kol pavojus nebus pašalintas. Dėl to užsistovėjusios gali būti tik neigiamos reakcijos.

Teigiamų emocinių reakcijų nerviniai mechanizmai yra sudėtingesni ir subtilesni negu neigiamų. Teigiamos emocijos yra svarbios žmogaus didelio darbingumo ir sveikatos išlaikymui. Pavyzdžiui, džiaugsmas lydimas inervencijos sustiprėjimu išorinių judesių raumenyse, tuo metu smulkios arterijos išsiplečia, sustiprėja kraujo pritekėjimas į odą, ji parausta ir darosi šiltesnė, pagreitėjusi kraujo apykaita palengvina audinių maitinimą ir visi fiziologiniai „valymaisi“ pradeda vykti geriau. Džiaugiantis žmogus mosuoja rankomis, vaikai šokinėja ir ploja, dainuoja ir juokiasi. Džiaugsmas jaunina, todėl, kad patenkintas, geros nuotaikos žmogus sukuria optimalias sąlygas visų kūno audinių maitinimui.

Teigiamos emocijos skatina permainas elgesyje, motyvuodamos ieškoti naujų, dar nepatenkintų poreikių, be kurių neįmanomas malonumas. Be teigiamų emocijų sunku įsivaizduoti tas tikrovės įsisąvinimo formas, kurios nėra nustatomos tiesioginiu utilitariniu efektu: žaidimas, meninė kūryba ir meno kūrinių suvokimas, teorinis pažinimas. Tačiau tai neliudija apie absoliučią teigiamų emocijų vertę. Jie gali būti sąlygoti primityviais, egoistiniais, socialiai nepriimtinais poreikiais. Socialinę emocijų vertę visada nustato motyvas, dėl kurio emocija atsirado.

Pasitenkinimas, džiaugsmas, laimė – teigiamų emocijų pavyzdžiai. Pasitenkinimas paprastai atsiranda kaip jau vykstančio veiksmo rezultatas, o džiaugsmas dažnai susietas su pasitenkinimo laukimu turint augančią tikimybę patenkinti kažkokį poreikį.

Kada žmogus jaučia laimę? Tada, kada įvyksta sumanyto ir pasiekto sutapimas arba kada tas momentas artėja.

Taigi, žmogus yra gyva energetinė sistema, kurioje įtampos sužadina norus, ir žmogaus užduotis yra patenkinti šiuos norus, neįsiveliant į konfliktą su savimi, kitais žmonėmis ir su aplinkiniu pasauliu.

Normalus elgesys susideda iš efektyvaus energijos panaudojimo taip, kad lengvai būtų patenkinti norai. To pavyzdys gali būti savo finansinės padėties planavimas, sveikų vaikų auginimas arba tausojantis gamtos naudojimas. Neurotinis elgesys beprasmiškai ir išlaidžiai išeikvoja energiją tam, kad patenkintų senas užmaskuotas įtampas naudojant senus elgesio šablonus, nukreiptus į pakaitalus, o ne į tikrus objektus arba į patį individą. Tokio elgesio pavyzdys yra azartiniai žaidimai, perdėtas rūpinimas žarnynu, dieta ir išorės vaizdu, pakrikas lytinis gyvenimas ir įkyrus siekimas „nugalėti“ priešingos lyties atstovus, godumas kaupti turtą ir daiktus, neturinčius praktinės ir estetinės vertės, rūkymas ir girtuoklystė. Kaip matome iš šių pavyzdžių, švelnios formos neurotinis elgesys yra nekenksmingas, socialiai priimtinas ir normalus: tik tada, kai jis darosi kenksmingas individui arba aplinkiniams, šis elgesys vadinamas neuroze arba analogišku medicininiu terminu.

Leave a Reply