“Pone,” – pasakė jis. “Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų”.

“Na,” – atitarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą, – “Šie šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja”…

Akimirkai berniukas nuleido galvą… Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn į kišenę ir ištraukęs pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:

“Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek užteks, kad galėčiau pažiūrėti šuniukus”.

“Žinoma, ” – linktelėjo fermeris ir švilptelėjo. “Šen, Doli!” – pašaukė jis.

Iš būdos linksmai išsiropštė Doli ir sekama keturių pūkuotų kamuoliukų nurisnojo link šeimininko. Mažylis prisispaudė veideliu prie tvoros. Akutės žibėjo džiaugsmu.

Šuniukams sugužėjus artyn, berniukas pastebėjo kažką brazdant būdoje. Lėtai išlindo dar vienas pūkų kamuoliukas. Tik šis buvo pastebimai mažesnis. Išvirtęs iš būdos keistai keberiodamasis šunytis iš visų jėgų stengėsi pasivyti savo gentainius…

“Aš noriu šito,” – užtikrintai šunyčio pusėn nukreipė pirštuką berniukas.

Fermeris pasilenkė prie berniuko – “Sūneli, tu juk nenori šito šunyčio. Jis niekada negalės su tavim bėgioti ir žaisti kaip šie kiti šuniukai”.

Berniukas pasitraukė tolyn nuo tvoros ir pasilenkęs kilstelėjo plačią kelnių klešnę aukštyn.

Abipus kojytės styrojo plieniniai strypai, tvirtai prisriegti prie specialaus bato. Žvelgdamas fermeriui į akis berniukas paaiškino:

“Matote, pone, aš ir pats negaliu labai greitai bėgioti – o jam reikia, kad kas nors suprastų…”

Sudrėkusiomis akimis fermeris linktelėjo ir pakėlė nuo žemės mažiausią šunytį. Rūpestingai apglėbęs, perkėlė jį į berniuko glėbį.

“O kiek kainuos?” – susirūpino berniukas.

“Nieko,” – ranka nubraukė išdavikę ašarą fermeris, – “Meilė nieko nekainuoja…”

Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia, kad kas nors juos suprastų…

Nepamirškite priminti savo draugams, kaip jie jums rūpi.

(Teksto autorius nežinomas)

ten turėjau mažumėlę reikalų, o namo grįžti teko traukiniu.

Na, atėjau i stotį per anksti, nes neteisingai supratau, kada turi išvažiuoti tas traukinys.

O gal Latvijos Geležinkeliai neteisingai suprato, kada turi išvažiuoti tas traukinys.

Todėl pamatęs kioske lietuvišką laikraštį su kryžiažodžiu, nusipirkau ir nuėjau i bufetą išgerti puodelio kavos. Nusipirkau kavos ir sausainių prie jos.

Nešinas visą šitą ką tik įsigytą nuosavybę nueinu ir atsisėdu prie vieno stalelio.

Dabar nupasakosiu išsidėstymą.

Aš sėdžiu už stalo. Man iš kairės laikraštis. Man iš dešinės puodelis su kava.

Stalo viduryje sausainių pakelis.

Kitapus stalo sėdi vyrukas, kuris jau sėdėjo, kai aš atėjau.

Jis atrodo visai paprastai – portfelis, kostiumas.

Neatrodė, kad jis galėtų pasielgti kaip nors keistai.

Ir netikėtai jis palinko link stalo, pasiėmė sausainių pakelį, praplėšė jį, išsiėmė vieną sausainį ir … suvalgė:)

Tokiomis aplinkybėmis aš buvau priverstas nekreipti dėmesio.

Nes tokiems dalykams mes juk nesame ruošiami, ar ne?

Aš perkračiau visą savo sielą – ir aptikau, jog visame mano auklėjime, patyrime,

arba netgi pirmykščiuose instinktuose nėra nieko, kas man nurodytų, kaip atsakyti kažkam,

kas paprastų paprasčiausiai, ramiausiai, sėdėdamas tiesiai priešais mane pavagia vieną mano sausainį.

Aš įnirtingai spoksojau i kryžiažodį, nesugebėjau atspėti nė vieno žodžio, gurgštelėjau kavos, ji pasirodė pernelyg karšta gerti, todėl nieko kito nebeliko.

Aš susitelkiau.

Paėmiau vieną sausainį, iš visų jėgų stengdamasis nepastebėti, kad pakelis jau paslaptingai praplėštas…

Aš kovojau už savo teises, ir dar kietai:)

Aš suvalgau tą sausainį.

Suvalgau labai išraiškingai ir matomai, kad anam neliktų jokių abejonių dėl to, ką aš darau.

O anas pasiėmė kitą.

Paėmė kitą sausainį ir jį suvalgė.

Aiškiai kaip diena.

O bjauriausia tai, kad aš nieko nesakiau pirmą kartą, todėl atrodė kažkaip net dar nepatogiau pradėti aiškintis šį klausimą po antrojo karto.

Vėl įbedžiau akis į kryžiažodį, vėl nesugebėjau nieko sugalvoti, todėl parodžiau ryžtingumą ir pasiėmiau dar vieną sausainį.

Ir mudviejų akys sekundėlei susitiko.

Ir abu nukreipėme žvilgsnius šalin.

Ore po truputį kaupėsi krūviai.

Aplink stalą tvyrojo šiokia tokia įtampa.

Šitaip mes ištuštinome visą pakelį.

Jis, aš, jis, aš…

Na, jame tebuvo aštuoni sausainiai, bet dabar jau atrodė, kad tuos sausainius valgome visą gyvenimą.

Kai tuščias pakelis gulėjo tarp mūsų kaip nukautas, tas vyriškis pagaliau atsistojo ir pasišalino.

Aš, suprantama, atsidusau iš palengvėjimo.

Taip jau atsitiko, kad po minutės pasigirdo kvietimas į mano traukinį,

todėl aš užbaigiau kavą, pakėliau laikraštį,

o po tuo laikraščiu… buvo MANO sausainiai…

(Teksto autorius nežinomas)

Vienas studentas drąsiai atsakė: „Taip, sukūrė Dievas“.

„Dievas viską sukūrė?“ – paklausė profesorius.

„Taip, sere.“ – atsakė studentas.

Profesorius paklausė: „Jeigu Dievas viską sukūrė, reiškia, Dievas sukūrė blogį, jeigu jau blogis egzistuoja. Ir pagal tą principą, kad mūsų darbai parodo, kas mes esame, reiškia, kad Dievas yra blogis“.

Studentas nutilo, išgirdęs tokį atsakymą. Profesorius buvo labai savimi patenkintas. Jis pasigyrė studentams, jog dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu – tai mitas. Nes sąvokos „Dievas“ ir „blogis“ prieštarauja viena kitai ir viena kitą paneigia.

Kitas studentas pakėlė ranką ir paklausė: „Ar galiu Jums užduoti klausimą, profesoriau?“

„Žinoma“, – atsakė profesorius.

Studentas atsistojo ir paklausė: „Profesoriau, ar egzistuoja šaltis?“

„Kas per klausimas? Žinoma, egzistuoja. Ar tau niekada nebuvo šalta?“

Studentai prapliupo juokais iš jaunuolio klausimo.

Jaunuolis atsakė: „Iš tiesų, sere, šalčio nėra. Pagal fizikos dėsnius, tai, ką mes vadiname šalčiu, laikoma šilumos nebuvimu. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) yra visiškas šilumos nebuvimas. Šioje temperatūroje visa materija tampa inertiška. Šalčio nėra. Mes sukūrėme šį žodį, kad įvardintume, ką mes jaučiame kai nėra šilumos.“

Studentas tęsė: „Profesoriau, tamsa egzistuoja?“

Profesorius atsakė: „Žinoma, egzistuoja“.

Studentas atsakė: „Jūs vėl neteisus, sere. Tamsos taip pat nėra. Tamsa – tai šviesos nebuvimas. Mes galime tyrinėti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime naudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daugybę spalvų ir išmatuoti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Mes negalime išmatuoti tamsos. Šviesos spindulys, patekęs į tamsią erdvę, ją apšviečia. Kaip jūs galite išmatuoti, kiek tamsi yra kuri nors erdvė? Jūs matuojate, kiek šviesos joje yra. Ar ne taip? Tamsa, tai sąvoka, naudojama apibūdinti, kas vyksta kai nėra šviesos.“

Galų gale jaunuolis paklausė: „Sere, ar blogis egzistuoja?“

Šį kartą profesorius jau nebe taip pasitikėdamas atsakė: „Žinoma, aš jau pasakiau. Mes tai matome kiekvieną dieną. Žiaurumą tarp žmonių. Daugybę nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Šie pavyzdžiai parodo blogio apraiškas.“

Ir šį kartą studentas atsakė: „Blogio nėra, sere, arba, galima sakyti, jis neegzistuoja pats sau. Blogis – tai paprasčiausiai Dievo nebuvimas. Jis panašus į tamsą ir šaltį, tai žodis, sukurtas žmogaus, kad įvardintų Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis – tai ne tikėjimas arba meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos meilės nebuvimo žmogaus širdyje rezultatas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos, arba tamsa, kuri ateina, kai nėra šviesos“.

Profesorius atsisėdo.

Šio jaunuolio vardas – Albertas Enšteinas.

Nedoras žmogus yra visada pasidalinęs ir gyvena kančioje. Jei ne tuo metu, tai vėliau. Jis yra pasidalinęs. Jis nori sau gero, bet daro kitam blogą, todėl vėliau tas pačias mintis privalo taikyti sau tam, kad suprastų, kad darė blogai. Ateityje jis tikisi, jog jam meluos ar juo nepasitikės, nedorai elgsis, todėl nepasitiki ir dalina save į stovyklas, o tai augina jo nelaimes. Visi lengvai galime pastebėti, kad piktus žodžius, kuriuos tariame kitiems, galiausiai viduje ištariame patys sau.
Nedoras negali pasitikėti savimi ar savo veiksmais, nes jis nežino, kaip pasielgs. Jis gali atrodyti drąsus, bet tai tik akių dūmimas – neilgam. Vienumoje jis liūdi. Jis nuolatos su savimi nešioja dvejonę ir geria nuodus galvodamas, jog tai nektaras. Tai yra susiskaldymas.
Doras visada žino kaip elgtis – teisingai. Kad ir kas būtų – sąžiningai. Jam ramu, nes jis žino, kad sakys tiesą, jog atiduos tai, kas ne jo, ir nusileis ten, kur yra neteisus. Vientisa taisyklė visame kame ir ji jam neša ramybę. Esu gavęs pastabų: „Mano darbe neįmanoma taip elgtis, mes turim meluot!” Keisk darbą, atsisakyk taip elgtis. Kas tau svarbiau nei tavo gerovė?
Pasidalijimas yra destrukcija. Destrukcija – ardoma struktūra. Struktūra yra vientisas mechanizmas, o destrukcija yra to vientiso mechanizmo griovimas. Namas yra struktūra, gyvūnas – struktūra, gyvenimas yra struktūra. Griaunant namą mes jį padalijame į gabalus, tai yra destrukcija. Žudant gyvūną mes jį „padalijame” prieš jo valią, o tai yra destrukcija. Jeigu mes nustosime griovę harmoningą struktūrą, bandydami tarp savęs ir kitų įžvelgti kuo daugiau skirtumų, atsiskirti, konkuruot, kontroliuot, geist, mes patirsime bendrumą ir sąjungą, vienybę. Tai mus sutaikys, atneš ramybę, harmoniją.
Tai, ką tu darai kitiems, grįžta tau. Kodėl ir kaip? Pradžiai supraskime, jog viską darome pagal motyvus ir mintis. Norime batų – laikome norą ir mintį apie batus. Automatiškai protas sukasi į batų pusę – matai batus, pastebi batų parduotuves, ieškai batų. Lygiai tas pats vyksta su visais motyvais ir mintimis. Jeigu turi blogą motyvą (pvz. „šiek tiek” nedorai pasielgti), protas automatiškai suksis į tą pusę ir tai išsipildys – matysi tai tiek savo, tiek kitų gyvenimuose.
Blogas motyvas užsilieka kaip ir visos blogos mintys. Pastebėkim, kad, mylėdami žmogų, prisimenam apie jį vien tik meilę ir vos keletą smulkmenų, o kai nekenčiam – galvojam apie jį dešimt tūkstančių kartų per dieną, kuriam scenarijus ir visokias baisybes. Mylėdami žmogų, namus ar gyvūną, praktiškai neturim minčių, o jeigu ir turim – tik harmoningas, todėl prie mylimo žmogaus ramu. Mylint nėra padalijimo, nėra sugriautos struktūros, nėra atskilusių minčių, apie kurias reikia galvoti. Nemylint, pasidalijant, galvojam visai kitokias minteles. Kaip manai, ar tos baisios mintys negrįš? Ar jos tikrai neišsipildys? Puoselėjant blogus motyvus ar mintis protas automatiškai kryps ten ir atneš būtent tai ir tik tai, ką „puoselėji”.
Taigi artėjame prie to, kad mums reikia atrasti kažką, kas vienija, vietoje to, kas suskaldo. Tai kas sulipdo drauge, o ne atskiria į priešiškumus. Pagalvokime. Ar gali negatyvumas kurti? Ar gali neatsipalaidavęs, nervingas menininkas sukurti šedevrą? Kūryba arba susivienijimas privalo turėti sąmoningumą. Tam, kad kažką sukurtume, reikia sąmonės, o griovimui jos nereikia. Kartais sužinome apie kokį nors siaubingą poelgį ir sakom „bet tai kaip taip galima…(elgtis, daryti ir t.t.)?” – žmogus natūraliai nesupranta destruktyvaus veiksmo. Taip yra todėl, kad ten visiškai nebuvo įdėta sąmonės.

Taigi mums reikia didinti savo sąmoningumą. Tiesiog išmanyti apie save ir savo protą daugiau. Pakylėti save aukščiau ir nesuprantamą dalyką pamatyti iš šalies. Sąmonė yra tarytum visur einanti „erdvė”, kuri gali įžvelgti toliau nei mūsų patyrimas.
Mes pernelyg sužavėti ir įsijautę į gyvenimą. Kai esi perdėtai susižavėjęs, aistroje ar skausme – nebematai, nes tie susižavėjimai tavo sąmonę sutraukia į mažytę erdvę. Kai esi mažas vaikas, atrodo, jog smėlio dėžėje yra palaimos pašvaistė, guli sau lovelėje ir galvoji, jog ten nueisi ir atrasi kažką neįtikėtino – tavo sąmonė sutraukta tik į tai. Pamenat tą jausmą? Paūgėjęs visa tai pradedi matyti iš šalies – tavo sąmonė plečiasi. Tas pats nutiko su dviračiais, šokdynėm, tortais, šokiais, madomis, galiausiai nutiks ir su pačiu gyvenimu.
Tai kas nutiks, kai sąmonė pasikels? Tu pamatysi viską kaip žaislus, kaip tą smėlio dėžę. Juoksies iš gyvenimo pokšto, nes tai tikrai tėra pokštas. Visos tos problemos ir net patys karčiausi gyvenimo įvykiai taps puikiausiai suprantami. Protas pamažu neteks galios ir teisių į tave, užtat tu turėsi visas galias ir teises į jį.
Nuo proto ir širdies nuvalysi visus kėslus ir motyvus, visas mintis ir žaislus, matysi viską raiškiai, aiškiai ir skaidriai. O kai tai padarysi – meilė, kuri mūsuose yra vadinama banalia, apsireikš tokiu grožiu, supratingumu ir dėkingumu, jog, tikrąją žodžių prasme, „gniauš kvapą”. Būsi laisvas kaip paukštis, didis kaip dangus. Pamatysi, jog tavo laimė yra iš vidaus (atrodo, jog tai suprantam, bet tai aiškiai pasimato tik daug vėliau), jog ji nepriklauso nuo nieko. Nebereikės „dirbti” dėl laimės, vargti dėl jos, siekti ar ieškoti jos. Ji tiesiog bus „čia”.
Ir kas tada pasimatys? Jog visos problemos yra tik mūsų pačių maitinamos. Jeigu mes nepasiduodam viduje ir bandome pakeisti mintis, tai jos tik pasilieka su mumis. Minties pakeisti neįmanoma. Kiekviena iš jų yra unikali idėja ir jos nesuardysi, gali tik ją išleisti ir įsileisti naują (arba ne). Jeigu nori naujos spintos namie, turi išleisti senąją spintą iš savo galvos. Senosios spintos minties negali sunaikinti, ji gali tave tik palikti. Tik tada, kai atsiras vieta naujai spintai tavo galvoje – tik tada galėsi turėti tą baldą ir namuose.

Kai nustosi kovot su problemomis ir leisi joms trauktis, jos tave paliks. O iki tol Jums visiems linksma – mintys ir tu šėlstate žaisme, tas jas išlaiko tavo prote, gyvenime, patyrime. Išmok pasiduot viduje, o išorėje elkis tinkamiausiai, kaip moki. Tada šėlsmas aprims.

Bandydamas kontroliuoti gyvenimą, stabdai judėjimą ir jauti skausmą, kančią, apmaudą. Praneši mintims, jog jų nemyli, sakai joms, jog jos nėra tinkamos tokios, kokios yra. Tik, deja deja, jos pasikeisti negali ir yra priverstos pas tave apsilankyti dar ir dar, kol tu jas pamilsi, pasiduosi, priimsi, leisi, sutiksi, suprasi. Todėl gyvenimo maskarade tiek daug pasikartojimo. Kartojasi viskas, ko nemylime, kitaip tariant – ko nemėgstame. Nesikartoja tik meilė, nes ji visąlaik šalia, prie jos nieko nei pridėsi, nei atimsi – ji tobula, todėl kartotis jai neįmanoma. Tai, kas visada yra, negali kartotis. Oras lauke negali kartotis.

Kai pasiduosi viduje, susitaikysi, priimsi, pamilsi, suprasi, atjausi, duosi laisvę, pasitikėsi, imsi gerbti (sinonimai), problemos pasitrauks ir „problemos” baigsis. Tai pats lengviausias ir vienintelis problemų sprendimo būdas. Jeigu skrupulingai patikrinsite, pamatysite, jog Jūsų visos problemos Jus paliko būtent šiuo būdu. Atmink, kad kalbant apie problemas, yra taip: ką stabdai – tą su savimi tampai, ką myli – tą palydi.

Gerai. Kaip tai padaryti praktiškai? Pirma, turime nuspręsti, jog pats svarbiausias dalykas yra laimė, nes tai ir yra pats svarbiausias dalykas! Mes galime visko atsisakyti, bet atsižadėti laimės visam gyvenimui mes kažin ar išdrįstumėme, nors dauguma taip padaro nesąmoningai. Antra, privalome plėsti savo sąmoningumą. Man geriausiai žinomi būdai – meditacija, emocijų valymas, dvasiškai įkvepiančios žinios. Išmėginkite meditaciją, nesvarbu kokią. Aš su savo kursais esu vienas, o mūsų milijonai – tad visiems keliai skirtingi. Pradėkim!

 Liudas Vasiliauskas

Paieškų pabaiga!

Kryžius – kliūtis blogio jėgoms.

Ratas – motinystės, derlingumo ir sėkmės simbolis.

Žvaigždė – proto ir kūrybos ženklas.

Medis – (piešiamas kaip aukštyn apversta eglutė) – ilgaamžiškumo simbolis.

Kvadratas – vaisingumo simbolis. Šį simbolį galite dar labiau sustiprinti horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis.

Trikampis – gėrio, tarpusavio supratimo ir meilės simbolis.

Banguota linija – vanduo, naujo gyvenimo pradžia. Vertikaliai kylanti banguota linija – tobulėjimo ir kilimo aukštyn simbolis.

Spiralė – išmintis, intuicija. Tai ypač stiprus ženklas, o ypač tada, kai jis yra raudonas, juodas ar baltas.

 Pasako mokslininkų, visa namų struktūra yra panaši į voratinklį, kurio siūlai sudaro sudėtingą raštą. Šie siūlai – tai energetiniai srautai, o raštai – energetinių srautų susikaupimo vietos. Jei energetiniame namų rašte yra ertmė, tai pro ją į namus ateina neprašyti svečiai. Šiuos svečius, liaudis labai įvairiai vadina: piltergeistais, vaiduokliais, bildukais ir pan.

Yra manoma, kad sienų ir baldų raštai gali užlopyti energetines ertmes, todėl į namus neleis patekti blogio jėgoms. Raštų variantų yra gana daug ir kiekvienas raštas atlieka savo funkciją, todėl prieš pasirinkdami raštą turite tiksliai žinoti, nuo ko jūs norite apsaugoti namus.

Suvokti tai nėra sudėtinga, tereikia pagalvoti apie savo ir Jums artimų žmonių gyvenimą, kad suvokti, kokiose situacijose Jums iškyla didžiausi sunkumai, nes būtent toje srutyje, nematomoje riboje tarp gėrio ir blogio, Jus ir puola tamsiosios jėgos.

Visus apsauginius raštus, priklausomai nuo, kokia spalva Jus atakuoja tamsiosios jėgos, galima sąlyginai suskirstyti:

Raudonus

Žalius

Mėlynus

Violetinius

 Puošybos elementai turi atitikti blogio jėgų atakos spalvą.

Jei tarp paminėtų problemų Jūs neradote savo problemų arba didelių sunkumų Jūsų gyvenime nėra, o norisi apsisaugoti nuo galimos blogųjų jėgų įtakos, pasirinkite vieną iš, taip vadinamų, universaliųjų raštų.

 Universalūs raštai