Gyvenimo prasmės ir tikslo samprata rytų filosofijoje

MATERIALŪS IR ANTIMATERIALŪS PASAULIAI. Žmogui būdingas noras gyventi amžinai ir laimingai. Ir tai visai natūralu, kadangi iš prigimties būtybė – amžina ir laiminga. Tačiau dabartiniame sąlygotame būvyje ji kovoja su besikartojančiu gimimu ir mirtimi, todėl nepasiekia nei laimės nei nemirtingumo. Vienas naujausių norų, kurie gimė žmogui – keliauti į kitas planetas – irgi visai natūralus. Tokia kelionė nepaprastai vilioja ir jaudina, kadangi materialiame ir dvasiniame danguje gausu planetų, kurioms būdingos labai skirtingos savybės ir kuriose gyvena įvairios gyvosios esybės. Kiekvienas, kuris pasiekia laisvę dvasinėse planetose, neprivalo grįžti į tą nelaimingą šalį, kur gimstama, senstama, sergama ir mirštama. 1959m. spalio 27d.”Times of India” paskelbė pranešimą apie Nobelio premijos suteikimą fizikos srityje už antiprotono radimą, įrodantį, kad materija egzistuoja 2 formom, kaip dalelė ir kaip antidalelė. Pagal vieną pagrindinių naujosios teorijos prielaidų egzistuoja kitas pasaulis, arba antipasaulis, sudarytas iš antimaterijos. Antimaterialų pasaulį turėtų sudaryti atominės ir subatominės dalelės,skriejančios priešingomis orbitomis,negu tai vyksta mums žinomame pasaulyje. Jeigu šie du pasauliai kada nors susidurs, juos sunaikins vienas akinantis sprogimas. Pranešime iškelti tokie teiginiai: 1.Egzistuoja antimaterialus atomas arba dalelė, pasižyminti priešingomis materialiam atomui savybėmis. 2.Be materialaus pasaulio, yra ir kitas pasaulis, apie kurį mūsų žinios ribotos. 3.Tam tikru laiko momentu abu pasauliai gali susidurti ir sunaikinti vienas kitą. Su trečiuoju punktu galime sutikti tiek, kiek leidžia ribotas mokslinis antimaterijos apibrėžimas. Sunkumą sudaro tas faktas, kad mokslininkų antimaterijos samprata kalba tik dar apie vieną materialios energijos atmainą, tuo tarpu tikroji antimaterija turi būti visiškai nemateriali. Pagal savo esmę materija sunaikinama, o antimaterija – jeigu ji iš tikrųjų neturi jokių materialių požymių –jau pagal savo prigimtį privalo būti nesunaikinama.

Vedų filosofijos rankraščiai pateikia materijos ir antimaterijos sampratą, aiškindama ją kaip dvi energijos formas. Materija – tai energija, kurianti materialų pasaulį. Ta pati energija, tik aukštesnės formos, antimaterialų (transcendentinį) pasaulį.
Materija pati kuriamosios galios neturi. Tik tuo atveju, kai ją veikia gyvoji energija, sukuriami materialūs daiktai.Todėl materija grubia forma yra latentinė Aukščiausios būtybės energija. Energija nėra sau pakankama. Ją kontroliuoja aukštesnis pradas, gyva būtybė.
Aukščiausia gyva būtybė, arba Absoliuti Tiesa, Vedose yra gyva būtybė, visų energijų pirminis šaltinis.
Pagal šią filosofiją antimateriali dalelė glūdi materialiame kūne. Jos dėka materialus kūnas palengva kinta: iš kūdikystės pereina į vaikystę, iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės – į senatvę. Po to antimateriali dalelė palieka seną, netinkamą naudoti kūną ir persikelia į kitą materialų kūną.Taigi antimateriali dalelė be jokių abejonių, aukštesnė už materialią energiją.
Ši dalelė mažesnė už mažiausią mikroskopinę materialią dalelę.bet, nežiūrint į tai ,kad ji maža, jos gyvybės jėga tokia galinga, kad daro įtaką visam materialiam kūnui.
Mokslininkų prielaida, kad gali egzistuoti kitas pasaulis, kurį sudaro antimaterialūs atomai ir, kad susidūrus materialiam ir antimaterialiam pasauliams jie abu anihiliuosis tik iš dalies yra teisinga.
Susidūrimas vyksta nuolatos: kiekvieną akimirką anihiliuojasi materialios dalelės, o nemateriali dalelė siekia išsivaduoti. Jos kalėjimas, kurį sudaro materialios energijos sankaupa, vadinama grubiu ir subtiliu kūnais, po tam tikro laiko yra sunaikinama.
Visa , kas sukurta, tam tikru laiko momentu yra sunaikinama. Ir materialus kūnas ir materialus pasaulis yra sukurti, todėl jie pasmerkti žūti, ir bus sunaikinti. Tačiau antimateriali dalelė niekad nebuvo sukurta, jos egzistavimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, taigi, ji negali būti sunaikinta.
Todėl nereikia sielvartauti dėl materialios energijos netekties. Visų rūšių jutiminis patyrimas, priklausantis šilumos ir šalčio, laimės ir kančios kategorijai, tėra materialios energijos vidinė sąveika.
Kiekvienas protingas žmogus, jeigu jo netrukdo laimė, bei kančia ir jeigu jis supranta, kad laimė ir kančia tėra laikinos materialios būsenos, kurias sukelia vidujai sąveikaudama žemesnė energija, – yra pasiruošę sugrįžti į antimaterialų pasaulį, kuriame gyvenimas amžinas, kupinas nuolatinio žinojimo ir palaimos.
Daugelis šiuolaikinių mąstytojų susiduria su sunkumais komentuodami antimaterialų pradą, nes jie kuria teorijas, operuodami žemesne energija.
Norint suvokti tikrąją antimaterialaus prado esmę, reikia pakilti į transcendentinį aukštesnės energijos lygmenį. Esant materialiame pasaulyje, neįmanoma pasakyti, koks iš tikrųjų yra antimaterialus pasaulis.
Kaip materialūs atomai sudaro materialų pasaulį, taip ir antimaterialūs atomai sudaro antimaterialų pasaulį ir visus jo daiktinius atributus. Materialiame pasaulyje viskas padaryta iš negyvos materijos, todėl jis, tėra imitacija. Daiktų įvairovė egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Antimaterialiame pasaulyje gyvena antimaterialios gyvos būtybės. Jame nėra negyvos materijos. Visa ten – gyvas pradas, o to prado Aukščiausias Asmuo yra Pats Dievas. Antimaterialaus pasaulio gyventojai gyvena amžinai, jiems būdingas amžinas žinojimas ir amžina palaima. Kitaip sakant jie yra visiškai priartėję prie Dievo – turi visas Dievo savybes. Gyvos būtybės kokybiškai Jam lygios, bet tuo pačiu jos yra pavaldžios Dievui. Antimaterialiame pasaulyje nėra skirtumo tarp pavaldinio ir valdovo – savitarpio santykiai neturi nei trupučio materialumo priemaišų.
Materialus pasaulis naikinant visas materialiuose planetose gyvenančios būtybės fiziškai sunaikinamos. Pagal savo prigimtį gyva esybė yra antimateriali dalelė, bet kol gyva esybė antimaterialios veiklos dėka nepasieks antimaterialio pasaulio, tol materialių pasaulių naikinimo metu ji bus fiziškai sunaikinama ir kas kart, kai iš naujo kursis materialios visatos, ji privalės atgimti materialiu pavidalu. Kitaip sakant, ji pasmerkta pakartotino gimimo ir mirties kančioms. Nemirtingumą pasiekia tik tie, kurie, praktikuodami antimaterialią veiklą pasiekia aukščiausiąją būtį, sugrįžta pas Dievą.
Žinoma, žmogus apdovanotas laisva valia, ir jeigu ją turėdamas jis nenori išsivaduoti iš materialaus pasaulio, tai gali pasidžiaugti gyvenimu aukščiausioje materialaus pasaulio planetoje, bei aplankyti planetas, kuriose viešpatauja materialia prasme tobulos būtybės, turinčios gebėjimą visiškai valdyti traukos jėgas, erdvę, laiką ir etc.
Norint aplankyti aukštesnes materialios visatos planetas, reikia atsikratyti tik grubios materijos (materialaus kūno), o proto ir intelekto ( subtilios materijos) nusimesti nebūtina. O einant į transcendentinį pasaulį reikia tiek subtilų, tiek grubų kūnus pakeisti į dvasinį.
Žmogaus troškimas būti nemirtingu įgyvendinamas tiktai dvasiniame pasaulyje. Troškimas amžinai gyventi – tai požymis, jog mumyse potencialiai glūdi dvasinio gyvenimo galimybė.
Tokia rytų gyvenimo filosofija…

Leave a Reply