Kaip prisiminti tai, ką buvote pamiršę

atmintis

Atkūrimo iš atminties paslaptis ta, kad reikia leisti atminčiai veikti visu pajėgumu „nesistengiant” atsiminti kokio nors konkretaus dalyko. Neseniai malonioje, ramioje aplinkoje pietavau su keletu savo kolegų, tarp jų buvo ir naujai išrinktas ugdymo ir plėtros organizacijos pirmininkas. Prieš pradedant valgyti jis prasitarė, kad turįs išlieti širdį, kitaip sprogsiąs nuo įtampos: ką tik buvo išdaužtas jo automobilio priekinis stiklas ir pavogtas lagaminėlis. Jis baisiai susierzino, nes lagaminėlyje buvo jo užrašų knygelė ir daug kitų jam svarbių dalykų.

Išgėrus aperityvo ir baigus užkandžiauti, mums krito į akis tai, kad mūsų draugas iš tikro nedalyvauja pokalbyje, o atrodo susimąstęs ir retkarčiais vis kažką užsirašo ant popieriaus skiautelės. Pagaliau vėl įsiterpęs į pokalbį, pareiškė, jog visiškai susigadino vakarą, nes sugebąs atsiminti tik keturis dalykus, buvusius pavogtame lagaminėlyje, kad žinąs, jog jų buvo daug daugiau, kad per dvi valandas turėsiąs smulkiai viską išdėstyti policijai ir kad kuo labiau stengiasi atsiminti, tuo labiau painiojasi.

Pagalvokite, ką jam būtumėte patarę, kad įstengtų atsiminti. Keli iš mūsų sėdinčiųjų už stalo, kurie buvo susipažinę su atminties principais, pamokė jį atlikti tokį eksperimentą: užuot leidę jam susitelkti ties tuo, ko negali prisiminti (nes iš tikrųjų jis vis labiau koncentravosi į atminties nebuvimą), mes padėjome jam atlikti tai, ką aš vadinu pakartotiniu aritimiausios praeities išgyvenimu. Paklausėme, kada paskutinį kartą buvo atidaręs lagaminėlį. Pasirodė, kad tai buvo įstaigoje prieš pat jam išeinant iš darbo, ir tuomet jis atsiminė įdėjęs į lagaminėlį ant kitų popierių šūsnies du svarbius žurnalų straipsnius. Po to pasiteiravome, ar buvo atidaręs lagaminėlį prieš išeidamas iš namų į darbą. Paaiškėjo, kad tai įvyko vakar vakarą, po vakarienės, be to, jis prisiminė, kad ruošdamasis rytdienai, įsidėjęs dar du straipsnius ir magnetofoną bei kalkuliatorių. Galiausiai paprašėme, kad smulkiai apibūdintų lagaminėlio vidaus konstrukciją, ir jis smulkiai aptardamas kiekvieną skyrelį bei pertvarą sugebėjo prisiminti rašiklius, pieštukus, prietaisus, laiškus ir daug kitų dalykų, kuriuos anksčiau buvo visiškai „užmiršęs”.

Per 20 minučių jis linksmai ir žaismingai atgaivino atmintyje praėjusių 24 valandų įvykius ir vietoj surauktų antakių jo veide iš lėto nušvito plati šypsena, pagerėjo fizinė būsena, tad jis prisiminė dar 18 dalykų be tų keturių, kuriuos tesugebėjo atsiminti po skausmingų ir nemalonių valandos ir 20 minučių.

Visa paslaptis tėra ta, kad reikia „pamiršti” viską, ką stengėtės atsiminti, o tą tuštumą (tai, ką užmiršote) apsupti visomis įmanomomis asociacijomis arba ryšiais. Paprastai geriausia „dar kartą išgyventi” visus potyrius, kaip nors susijusius su norimu atsiminti dalyku. Šio metodo taikymas beveik visais atvejais tuoj pat duoda teigiamus rezultatus – mintimis arba ant popieriaus sukuriamas atminties žemėlapis aplink tą tuštumos centrą.

Tais retais atvejais, kai greitai atsiminti nepasiseka, dar kartą tiksliai pakartokite aprašytą eksperimentą, po to išmeskite tai iš galvos, pamirškite apie tai, tačiau perkelkite į pasąmonės lygmenį. Įsitikinsite, kad po kelių šio „programavimo” valandų ar dienų atmintis staiga jus nustebins ir jūs, sėdėdamas susirinkime, vairuodamas automobilį, maudydamasis duše, prieš užmigdamas ar tik atsibudęs, staiga išvysite tą užmirštą dalyką.

Šis atminties atgaivinimo būdas, kaip ir kiti, ne tik visapusiškai pagerina atmintį ir kūrybiškumą, bet ir sustiprina pasitikėjimą savimi, nes jūs suvokiate, kad nesvarbu ką būtumėte pamiršę, kairiajame ir dešiniajame savo smegenų pusrutuliuose turite pasislėpę pasąmonės Šerloką Holmsą, o šis išspręs kiekvieną atminties paslaptį, kurią tik jam patikėsite.

Leave a Reply