Laimės paieškos

laimes paieskos

„Kodėl man? Kiek galima!..” – šauki sau tyliai ir beviltiškai, kartodamas situaciją dešimt tūkstantąjį kartą. Susiduri su vienu ir tuo pačiu kūno skausmu, problema gyvenime, situacija darbe, žmogumi namuose, posakiu iš televizijos ir t.t. „Kaip jie to nesupranta, gal jie kvaili?!” – ištari sau kai pabosta vaidinti „gerietį (-ę)”, „nedvasiškais” (juokiuosi) buities momentais.
Ir išties, kodėl? Kodėl mums reikia kartoti tą pačią sceną šimtą kartų? Kas galėtų mums ją išspręsti visam laikui? Pasaulis, kuris pilnas susiskaldymų, pasidalinimų, atsiskyrimų… Pasaulis, kuriame yra dvasinis ir materialistinis, politinis, verslo, šeimos, moters, vyro ir kiti „pasauliai” tikriausiai norėtų sužinoti, kokiu būdu būtų galima nutraukti visą tą nenumaldomą kentėjimą. Kentėjimą su keliais malonumo blyksniais, kurie neatperka patiriamo skausmo, kai tie pasauliai, pilni ambicijų ir pasidalinimų, kariauja.
Nereikia dairytis net pasaulių išorėje, mes pilni konfliktų viduje. Seni norai priešinasi naujiems. Negalim apsispręst, nemokam, galvojam blogas mintis apie save! Jaučiam sunkius jausmus sau. Pasidalinimas viduje. Norai, kurie plėšo tai į kairę, tai į dešinę, tai į skausmą. Pvz. aprūpintas vaikas turi viską, bet verkia, kai jo noras nepildomas. Gatvės pilnos sveikų, bet nelaimingų, o ligotieji mano, jog laimė yra būt sveikam. Kaip kvaila!
Tad kokio veiksmo mums reikia imtis, kad visame šiame susiskaldyme ir pasidalinime, pilname konflikto ir nesupratimo, rastųsi laimė? Ką mes galime padaryti, kad atsirastų ramybė, sutarimas, susivienijimas, draugystė, džiaugsmas, bendrumas?
Mes galvojame, kad esame individai, bet mes nesam. Pats žodis „individas” tai parodo (žodžio tiesioginė reikšmė yra „nesusiskaldęs, nedalijamas”), o mes esam viduje susiskaldę. Rašau apie neigiamąją pusę tiek daug, kad pažvelgtumėme, jog tai turim, nes dauguma mūsų nemato arba nepripažįsta, jog tai yra mūsų gyvenimuose.
Tad pradėkime atgaline tvarka. Individas. Mums reikia tapti individu – žmogumi, kuris viduje neturi priešpriešų, kuriam nereikia derėtis su savimi, priešintis sau ar savo jausmams, mintims; kuris žino kaip elgtis, nes taip elgdamasis pasieks visada gero rezultato sau ir kitiems – be abejonės. O jei būtumėt žmogus, kuris nedangsto savo jausmų, nes su savimi nenešioja tik gera ir netgi taip nemano? Žmogus, kuris yra nuoširdus.
Sakydamas „nuoširdumas”, turiu omenyje nuoseklumą nuo vidaus gelmių iki mažiausio veiksmo su savimi ar aplinka. Nuoširdus yra tik tas, kuris gali elgtis lygiai taip, kaip galvoja; kuris gali kalbėti ir linkėti lygiai taip, kaip jaučiasi. Tai gali padaryti tik tas, kuris neturi rakšties. Rakšties sąžinėje, geluonies kėsluose. Nuoširdžius žmones mes dažnai matome, deja, per laidotuves. Geras jis ar blogas yra gyvenime, artimojo netektis žmogų atveria nuoširdumui – jis susisiekia su giliausiu savo šauksmu – gerumu ir ramybe, meile artimajam. Materializmas pasitraukia į šalį, ir žmogus yra tarytum atrištas, o tai jį daro išmintingesniu. Nuoširdus yra tik individas.

Nedoras žmogus yra visada pasidalinęs ir gyvena kančioje. Jei ne tuo metu, tai vėliau. Jis yra pasidalinęs. Jis nori sau gero, bet daro kitam blogą, todėl vėliau tas pačias mintis privalo taikyti sau tam, kad suprastų, kad darė blogai. Ateityje jis tikisi, jog jam meluos ar juo nepasitikės, nedorai elgsis, todėl nepasitiki ir dalina save į stovyklas, o tai augina jo nelaimes. Visi lengvai galime pastebėti, kad piktus žodžius, kuriuos tariame kitiems, galiausiai viduje ištariame patys sau.
Nedoras negali pasitikėti savimi ar savo veiksmais, nes jis nežino, kaip pasielgs. Jis gali atrodyti drąsus, bet tai tik akių dūmimas – neilgam. Vienumoje jis liūdi. Jis nuolatos su savimi nešioja dvejonę ir geria nuodus galvodamas, jog tai nektaras. Tai yra susiskaldymas.
Doras visada žino kaip elgtis – teisingai. Kad ir kas būtų – sąžiningai. Jam ramu, nes jis žino, kad sakys tiesą, jog atiduos tai, kas ne jo, ir nusileis ten, kur yra neteisus. Vientisa taisyklė visame kame ir ji jam neša ramybę. Esu gavęs pastabų: „Mano darbe neįmanoma taip elgtis, mes turim meluot!” Keisk darbą, atsisakyk taip elgtis. Kas tau svarbiau nei tavo gerovė?
Pasidalijimas yra destrukcija. Destrukcija – ardoma struktūra. Struktūra yra vientisas mechanizmas, o destrukcija yra to vientiso mechanizmo griovimas. Namas yra struktūra, gyvūnas – struktūra, gyvenimas yra struktūra. Griaunant namą mes jį padalijame į gabalus, tai yra destrukcija. Žudant gyvūną mes jį „padalijame” prieš jo valią, o tai yra destrukcija. Jeigu mes nustosime griovę harmoningą struktūrą, bandydami tarp savęs ir kitų įžvelgti kuo daugiau skirtumų, atsiskirti, konkuruot, kontroliuot, geist, mes patirsime bendrumą ir sąjungą, vienybę. Tai mus sutaikys, atneš ramybę, harmoniją.
Tai, ką tu darai kitiems, grįžta tau. Kodėl ir kaip? Pradžiai supraskime, jog viską darome pagal motyvus ir mintis. Norime batų – laikome norą ir mintį apie batus. Automatiškai protas sukasi į batų pusę – matai batus, pastebi batų parduotuves, ieškai batų. Lygiai tas pats vyksta su visais motyvais ir mintimis. Jeigu turi blogą motyvą (pvz. „šiek tiek” nedorai pasielgti), protas automatiškai suksis į tą pusę ir tai išsipildys – matysi tai tiek savo, tiek kitų gyvenimuose.
Blogas motyvas užsilieka kaip ir visos blogos mintys. Pastebėkim, kad, mylėdami žmogų, prisimenam apie jį vien tik meilę ir vos keletą smulkmenų, o kai nekenčiam – galvojam apie jį dešimt tūkstančių kartų per dieną, kuriam scenarijus ir visokias baisybes. Mylėdami žmogų, namus ar gyvūną, praktiškai neturim minčių, o jeigu ir turim – tik harmoningas, todėl prie mylimo žmogaus ramu. Mylint nėra padalijimo, nėra sugriautos struktūros, nėra atskilusių minčių, apie kurias reikia galvoti. Nemylint, pasidalijant, galvojam visai kitokias minteles. Kaip manai, ar tos baisios mintys negrįš? Ar jos tikrai neišsipildys? Puoselėjant blogus motyvus ar mintis protas automatiškai kryps ten ir atneš būtent tai ir tik tai, ką „puoselėji”.
Taigi artėjame prie to, kad mums reikia atrasti kažką, kas vienija, vietoje to, kas suskaldo. Tai kas sulipdo drauge, o ne atskiria į priešiškumus. Pagalvokime. Ar gali negatyvumas kurti? Ar gali neatsipalaidavęs, nervingas menininkas sukurti šedevrą? Kūryba arba susivienijimas privalo turėti sąmoningumą. Tam, kad kažką sukurtume, reikia sąmonės, o griovimui jos nereikia. Kartais sužinome apie kokį nors siaubingą poelgį ir sakom „bet tai kaip taip galima…(elgtis, daryti ir t.t.)?” – žmogus natūraliai nesupranta destruktyvaus veiksmo. Taip yra todėl, kad ten visiškai nebuvo įdėta sąmonės.

Taigi mums reikia didinti savo sąmoningumą. Tiesiog išmanyti apie save ir savo protą daugiau. Pakylėti save aukščiau ir nesuprantamą dalyką pamatyti iš šalies. Sąmonė yra tarytum visur einanti „erdvė”, kuri gali įžvelgti toliau nei mūsų patyrimas.
Mes pernelyg sužavėti ir įsijautę į gyvenimą. Kai esi perdėtai susižavėjęs, aistroje ar skausme – nebematai, nes tie susižavėjimai tavo sąmonę sutraukia į mažytę erdvę. Kai esi mažas vaikas, atrodo, jog smėlio dėžėje yra palaimos pašvaistė, guli sau lovelėje ir galvoji, jog ten nueisi ir atrasi kažką neįtikėtino – tavo sąmonė sutraukta tik į tai. Pamenat tą jausmą? Paūgėjęs visa tai pradedi matyti iš šalies – tavo sąmonė plečiasi. Tas pats nutiko su dviračiais, šokdynėm, tortais, šokiais, madomis, galiausiai nutiks ir su pačiu gyvenimu.
Tai kas nutiks, kai sąmonė pasikels? Tu pamatysi viską kaip žaislus, kaip tą smėlio dėžę. Juoksies iš gyvenimo pokšto, nes tai tikrai tėra pokštas. Visos tos problemos ir net patys karčiausi gyvenimo įvykiai taps puikiausiai suprantami. Protas pamažu neteks galios ir teisių į tave, užtat tu turėsi visas galias ir teises į jį.
Nuo proto ir širdies nuvalysi visus kėslus ir motyvus, visas mintis ir žaislus, matysi viską raiškiai, aiškiai ir skaidriai. O kai tai padarysi – meilė, kuri mūsuose yra vadinama banalia, apsireikš tokiu grožiu, supratingumu ir dėkingumu, jog, tikrąją žodžių prasme, „gniauš kvapą”. Būsi laisvas kaip paukštis, didis kaip dangus. Pamatysi, jog tavo laimė yra iš vidaus (atrodo, jog tai suprantam, bet tai aiškiai pasimato tik daug vėliau), jog ji nepriklauso nuo nieko. Nebereikės „dirbti” dėl laimės, vargti dėl jos, siekti ar ieškoti jos. Ji tiesiog bus „čia”.
Ir kas tada pasimatys? Jog visos problemos yra tik mūsų pačių maitinamos. Jeigu mes nepasiduodam viduje ir bandome pakeisti mintis, tai jos tik pasilieka su mumis. Minties pakeisti neįmanoma. Kiekviena iš jų yra unikali idėja ir jos nesuardysi, gali tik ją išleisti ir įsileisti naują (arba ne). Jeigu nori naujos spintos namie, turi išleisti senąją spintą iš savo galvos. Senosios spintos minties negali sunaikinti, ji gali tave tik palikti. Tik tada, kai atsiras vieta naujai spintai tavo galvoje – tik tada galėsi turėti tą baldą ir namuose.

Kai nustosi kovot su problemomis ir leisi joms trauktis, jos tave paliks. O iki tol Jums visiems linksma – mintys ir tu šėlstate žaisme, tas jas išlaiko tavo prote, gyvenime, patyrime. Išmok pasiduot viduje, o išorėje elkis tinkamiausiai, kaip moki. Tada šėlsmas aprims.

Bandydamas kontroliuoti gyvenimą, stabdai judėjimą ir jauti skausmą, kančią, apmaudą. Praneši mintims, jog jų nemyli, sakai joms, jog jos nėra tinkamos tokios, kokios yra. Tik, deja deja, jos pasikeisti negali ir yra priverstos pas tave apsilankyti dar ir dar, kol tu jas pamilsi, pasiduosi, priimsi, leisi, sutiksi, suprasi. Todėl gyvenimo maskarade tiek daug pasikartojimo. Kartojasi viskas, ko nemylime, kitaip tariant – ko nemėgstame. Nesikartoja tik meilė, nes ji visąlaik šalia, prie jos nieko nei pridėsi, nei atimsi – ji tobula, todėl kartotis jai neįmanoma. Tai, kas visada yra, negali kartotis. Oras lauke negali kartotis.

Kai pasiduosi viduje, susitaikysi, priimsi, pamilsi, suprasi, atjausi, duosi laisvę, pasitikėsi, imsi gerbti (sinonimai), problemos pasitrauks ir „problemos” baigsis. Tai pats lengviausias ir vienintelis problemų sprendimo būdas. Jeigu skrupulingai patikrinsite, pamatysite, jog Jūsų visos problemos Jus paliko būtent šiuo būdu. Atmink, kad kalbant apie problemas, yra taip: ką stabdai – tą su savimi tampai, ką myli – tą palydi.

Gerai. Kaip tai padaryti praktiškai? Pirma, turime nuspręsti, jog pats svarbiausias dalykas yra laimė, nes tai ir yra pats svarbiausias dalykas! Mes galime visko atsisakyti, bet atsižadėti laimės visam gyvenimui mes kažin ar išdrįstumėme, nors dauguma taip padaro nesąmoningai. Antra, privalome plėsti savo sąmoningumą. Man geriausiai žinomi būdai – meditacija, emocijų valymas, dvasiškai įkvepiančios žinios. Išmėginkite meditaciją, nesvarbu kokią. Aš su savo kursais esu vienas, o mūsų milijonai – tad visiems keliai skirtingi. Pradėkim!

 Liudas Vasiliauskas

Paieškų pabaiga!

Leave a Reply