Likimas

LIKIMAS – ne tik asmeninės žmogaus sėkmės ar nesėkmės. Humanistiškų įsitikinimų ir jautrios sąžinės žmogus nebus laimingas, matydamas aplinkui daug neteisingumo, smurto, kančių, kurių jis negali pašalinti, nei sumažinti. Tėvas ar motina nesijaučia laimingi, matydami savo vaikų nesėkmes. Sporto sirgalius nuliūsta, kai pralaimi jo mėgstama komanda. Dėl kitų žmonių nelaimių kartais sielojamės ne mažiau negu dėl savų. Tad likimas plačiąja prasme yra žmogaus pasitenkinimas ne tik savo individualia lemtimi, bet ir kitų žmonių dalia, savo tautos, pagaliau visos žmonijos būkle.
Ar žmogus laimingas ar ne gali pasakyti tik jo paties savijauta, bet tuomet iškyla klausimas, ar likimas yra tik subjektyvus išgyvenimas, tik psichologinė būsena, prie kurios nėra ko daugiau pridėti? Aš manau, kad vien subjektyvumu paremtas likimas negali būti tikras, tai sakyčiau ir iliuzijų pasaulis. Likimui tikrąja prasme nepakanka vien gerosios savijautos, vien subjektyvumo, jam reikalingi mano nuomone ir tam tikri teigiami, objektyvūs išgyvenimai. Šiuo atveju galima pritaikyti aristotelišką eudaimonia sampratą, kad žmogus tik tada gali būti ,,eudaimon,, , tai yra laimingas, kai jo gyvenimas atitinka tam tikrus protingo ir gero gyvenimo reikalavimus, taikytinus visiems žmonėms.
Tai gi žmogus susiduria su dvejomis sampratomis apie laimingą gyvenimą, ką tik mano paminėtą ir galime vadinti subjektyviu, o kitą- objektyviu. Pirmuoju atveju likimo atskaitos taškas yra individo savijauta, antruoju- gyvenimo atitikimas tam tikrus standartus,momentus. Abu aspektai yra reikšmingi, o kuris reikšmingesnis priklauso nuo konkrečių atvejų ir neabejotinai nuo žmogaus.
Objektyvioji žmogaus gyvenimo pusė, istorinė, kultūrinė jo darbų, jo asmens atminimas taip pat yra reikšmingas. Tikrajam likimui reikalinga subjektyvi savijauta ir reikšmingas objektyvumas. Paradoksas, bet dabarties vargus gali palengvinti pripažinimo ir įvertinimo ateityje numatymas. Bet toks numatymas neturi būti iliuziškas. Žmogus gali būti laimingas plačiausia prasme, kai pats yra patenkintas savo gyvenimu bei pasauliu ir kai suvokia, jog ilgam palieka apie save gražų atminimą. Tačiau tikrovėje šitokia laimė vargu ar pasiekiama. Realiame gyvenime jaustis visiškai laimingam neįmanoma dėl to, kad niekada negali būti patenkinami visi siekiai, norai ir geismai. Jaustis visiškai laimingam neįmanoma ir dėl to, kad žmogui gali paprasčiausiai vienoda, monotoniška laimė nusibosti. Vis dėl to verta norėti būti laimingam ir žinant, kad aukščiausia prasme laimė nepasiekiama. Vienu požiūriu būdami laimingi, kitu požiūriu galime jaustis nelaimingi, ne visada būname patenkinti savo likimu ir tada, kai didesnė laimė atsveria mažesnę nelaimę. Taigi apie likimą, kaip įvairiapusišką ir nuolatinį pasitenkinimą gyvenimu, galime kalbėti tik kaip apie idealų vaizdinį, gyvuojantį visuomenės sąmonėje. Idealas yra kaip horizonto linija- kiek žingsnių žengiame jos link, tiek ji nuo mūsų tolsta.
Gyvenant mums lemta patirti ir pergalių, ir pralaimėjimų. Pasiekus brandos amžių, dažnam tenka su kartėliu pripažinti, kad jaunystės lūkesčiai neišsipildė ir kad, jaunystės akimis žvelgiant iš esmės pralaimėta. Jei mūsų praeitis mus liūdna, gyvenimas dabar atrodo ir nenusisekęs. Pralaimėjimo suvokimas yra nelengvas išmėginimas, tačiau nereikia pamiršti, kad laimi tas, kuris su pralaimėjimu nesusitaiko, nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Dažnas žmogus dar jaunystėje susidaro savo tikslų ir siekių, sėkmingo ir laimingo gyvenimo viziją, stengiasi ja vadovautis. Tam turi įtakos daugelis dalykų- individualūs polinkiai ir patirtis, artimų žmonių nuomonė, socialinės aplinkos įpročiai, kultūrinis išprusimas. Gyvenimo sėkmė labiau lydi tą žmogų, kurio laimės vizija yra daugiau ar mažiau tikroviška- atitinka objektyvias galimybes, individualybę ir būdo bruožus.

www.mokslai.lt

Leave a Reply