Mūsų gyvenimo laikas

Gyvenimo laikas

Labai įvairiai apibūdinamas mūsų gyvenamas laikas. Apie dabartį kalbama įvairiausiais aspektais. Vieniems tai informacinių technologijų amžius, kitiems – vienišumo ir panašiai. Prie daugybės kitų apibūdinimų dar pridėčiau: tai ir ekspertų amžius. Jei tik pažvelgtume aplinkui, ko gero, visur kur aptiktume ekspertus, galinčius mums rekomenduoti, padėti pasirinkti pirkinius, nuspręsti, ką dirbti, kur studijuoti. O tuomet, kai vienos ar kitos srities specialistas bejėgis, į pagalbą ateina būrėjai ir pranašautojai. Žodžiu, kuo toliau, tuo mažiau tenka spręsti patiems – viską už mus padaro specialistai. Panašių dalykų tikimasi ir iš psichologų ar psichoterapeutų. Jie juk sielos žinovai, tad turėtų geriau už eilinį pilietį žinoti, kaip gyventi, kad būtum patenkintas. Jie turėtų žinoti atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Panašiai kaip kulinarai. Jei  nori iškepti tortą, turi žinoti, kiek miltų, cukraus, druskos ir kitų ingredientų reikia dėti ir kokia tvarka viską daryti.

Daugelis žmonių psichologinę literatūrą įsivaizduoja kaip patarimų ar receptų knygas. Iškilo problema – atsivertei knygą ir skaitai: iš pradžių darai „a”, paskui „b”.

Jei  stovėsite knygyne prie psichologijos knygų lentynos, patyrinėkite ją. Būtinai pamatysite bent keletą knygų, kurių pavadinimai skamba maždaug taip: Kaip tapti laimingam? Kaip susirasti draugų? Kaip dalyvauti derybose ir laimėti? Šiose knygose rasite daugybę pasiūlymų, patarimų, „receptų”. Dažniausiai tokios rekomendacijos labai gražiai ir paprastai skamba, atrodo lengvai įgyvendinamos. Imame 20 gramų savigarbos, 100 gramų drąsos, įberiame žiupsnelį atvirumo. Išmaišome. Verdame ant lėtos nuoširdumo ugnies. Iškilusias nepasitenkinimo ar pavydo putas tuoj pat nugriebiame. Atvėsiname blaivaus proto temperatūroje ir po savaitės turime pasitenkinimo ir laimės patiekalą. Deja… bandome taip „virti”, tačiau dažniausiai valgis išeina prėskas. Tuomet nusprendžiame, kad ne tą receptą pasirinkome, ir ieškome naujo.

Psichoterapeutams taip pat gresia daugybė profesinių pagundų, kurių jiems derėtų vengti, neįsijausti į „visažinio sielos meistro” vaidmenį, nepradėti gyventi už savo klientus. Antraip visų gyvenimai taptų panašūs, labai „teisingi”, tik kažin, ar autentiški.

Tačiau mintis, kad įmanomos „psichologinės receptų knygos” labai gaji. Ir bandymų tokias knygas parašyti yra labai daug.

Dažniausiai dėl savo nesėkmių ir nelaimių esame linkę kaltinti aplinkybes, kitus žmones, gyvenamą metą, kultūrinius veiksnius. Sunku pripažinti net sau, juoba kitiems, savo klaidas, silpnybes, netobulumą. Tačiau, jei pasižiūrėtume atidžiau, suprastume, kad nemaža gyvenimo problemų, nesėkmių sietina su mumis pačiais, su mūsų nuostatomis, įsitikinimais, gyvenimo taisyklėmis. Jei patys sau gyvenimą susigadiname, tai galbūt galime patys ir pataisyti jį? Tik kokiu būdu? Bet kokių klaidų taisymo pradžia – jų atpažinimas ir įvardijimas. Kuo aiškiau žmogus suvokia savo būklę, savo baimes, troškimus, vertybes, tuo tiksliau gali įvertinti, ką turėtų keisti. Kartais tai gali būti toli gražu ne milžiniški dalykai. Pagrindinė psichoterapeuto, padedančio žmogui įveikti gyvenimo sunkumus, užduotis yra pagelbėti jam kuo aiškiau suvokti save ir savo būklę. Po to dažniausiai nebeprireikia jokių patarimų ar rekomendacijų.

Žmogus pats sugeba priimti svarbius jam sprendimus ar rinktis išeities būdus. Humoras – vienas geriausių būdų, palengvinančių gyvenimo sunkumų suvokimą.

Dažnai kalbama apie tai, kaip svarbu turėti aiškią nuomonę ar poziciją. Tačiau, jei tik tvirtai įsitversime savo įsitikinimų ir, kaip dera savimi pasitikintiems žmonėms, atkakliai jų laikysimės, konfliktas su pasauliu tiesiog neišvengiamas. Daugelyje knygų rašoma ir apie praeities išgyvenimų suvokimo svarbą. Tačiau reikia tik „užsižaisti” su praeitimi, užsižiūrėti atgal – ir akmens po savo kojomis nebepastebėsime. „Būkite spontaniški, reikškite savo jausmus”, – nuolat kartojama psichologinių patarimų knygose. Tačiau bent trumpam užmirškite atsakomybę – ir jūsų spontaniškumas pavers gyvenimą chaosu.

Tai tik keletas visiems žinomų ir, atrodytų, savaime suprantamų tiesų. Tačiau, pasirodo, gyvenimą apnuodyti gali net iš pažiūros visai nekalti dalykai. Svarbu suvokti žmogui jo paties indėlį į tai, kas lemia įvairius nepageidautinus padarinius, pabandyti pasijuokti iš savo baimių, įsitikinimų ar nerealių lūkesčių.

Jei galima būtų sukurti universalias gyvenimo taisykles, psichoterapeutai liktų be darbo. Užtektų parašyti porą knygų, išdėstyti svarbiausius principus ir jų laikytis. Deja, psichoterapeutams darbo netrūksta ir, ko gero, netruks.

Leave a Reply