Ką duoti turime kiekvienas

Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos… Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti? Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame. Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..? Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.

Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t. Na, vidutinis žmogus. Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.

Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..! Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“. Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno! Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti. Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi. Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!

Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu. Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis! Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia. Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu? Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu? Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!

Gyvenimo tyla

Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir  malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia – atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Svajonių darbas arba veikla pagal asmenybės prigimtį

Pagal tai, kaip žmogus reaguoja į sąvoką „darbas“, galima spręsti, kaip sėkmingai jam sekasi realizuoti save gyvenime. Stebėkime save, kai ištariame žodį „darbas“: giliai, lyg su neišsakytu priekaištu atsidūstame? Ar žodis „darbas“ mums asocijuojasi su rutina, nuoboduliu, o gal net kančia?

Sutuoktinių santykiai

Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, dovanoti daug laimės ir atvirkščiai – atnešti daug skausmo, nusivylimo, nuoskaudos ar pykčio. Bendravimo problemos ir konfliktai gali apkartinti gyvenimą, atvesti iki ligos ar net mirties.
Bendravimas tarp dviejų, savo gyvenimus nusprendusių sujungti žmonių nėra vien tik santarve ir harmonija paremti santykiai. Net tarp labai darniai sugyvenančių porų konfliktinės situacijos yra neišvengiamos. Ir barniai kyla ne vien dėl to, kad santykiai be kivirčių praktiškai neįmanomi. Dar viena problema yra lyčių skirtumai.

Vienatvė

Moksliniu požiūriu, vienatvė – viena išsamiausiai išnagrinėtų socialinių sampratų. Demografinėje literatūroje neretai randama statistinių duomenų apie vienišų žmonių absoliutų skaičių. Daugelyje išsivysčiusių šalių ( Olandijoje, Belgijoje…) vieniši žmonės sudaro 30 procentų gyventojų. JAV, 1986 m. Duomenimis, buvo 21,2 mln. vienišų žmonių. Palyginti su 1960 m., šis skaičius išaugo trigubai. Iki 2000 m. šis skaičius, turėjo padidėti dar 7,4 mln. žmonių.

Džiaugsmo ir skausmo vaidmuo gyvenime

Gyvenimo giesmė kupina skaidrių ir malonių bei tamsių ir rūsčių garsų. Tik jie sukuria nuostabų kūrinį – gyvenimą. Skaidrūs ir rūstūs garsai… Džiaugsmas ir skausmas… Rodos, toks didelis, o kartu ir mažas atstumas tarp jų… Juk tai tokie kontrastingi jausmai! Tačiau jie papildo vienas kitą.

Meilę kiekvienas supranta savaip

Meilė – vienas didžiausių žmogaus laimės šaltinių! Melė ir šeima – kiekvienam artimos ir brangios sąvokos, nes be meilės ir šeimos gyvenimas negali būti pilnavertis. Tačiau dauleis taip ir neįgyja baltųjų meilės sparnų, kurie žadina kūrybines jėgas ir sergsti kasdienybę nuo pilkumo.
Senovės Indijos traktate “Persiko šakelė” meilė šitaip apibūdinama: ,,Žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis gimdo geismą. Šių trijų potraukių jungtis gimdo meilę…”
Naujojo Testamento 13 laiške Romiečiams 8 – 10 eilutėse meilė aprašoma kaip įstatymo vykdymas: “Niekam nieko nebūkite skolingi, kaip tik meilės vienas kitam, nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą. Nes “nesvetimoriau”, “neužmušk”, “nevok” “negeisk” ir bet kuris kitas įsakymas yra susumuojami šitame posakyje: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Meilė nedaro artimui nieko bloga. Tad meilė yra įstatymo įvykdymas.”
Idomiai meilę suvokė filosofas Hegelis “Tikrosios meilės esmė – gebėjimas atsisakyti savęs, užmiršti save kitame asmenyje, tačiau, taip išnykstant ir taip užsimirštant, iš naujo save suvokti ir save atrasti.”
Tačiau kiekvienas meilę supranta savaip!

Meilės pabaiga

Įdomu pažymėti, kad apie tą žmogų, kurį labiausiai mylime, mažiausiai galime pasakyti, koks ji yra. Mes jį tiesiog mylime. Kaip tik tai ir yra meilė. Nuostabiausias dalykas meilėje yra tai, kad ji mus verčia nuolat nerimti, kad esam pasirengę sekti paskui mylimą žmogų, kad ir kur jis judėtų. Puikiai matome, kad kiekvienas žmogus, jei tik jį mylime, jaučiasi lyg perkeistas, lyg išsiskleidęs. Taip pat ir mylinčiajam viskas išsiskleidžia, viskas – tai, kas artima, kas seniai pažįstama. Meilė išvaduoja iš bet kokių vaizdinių. Labiausiai jaudina, žavi ir lyg nuotykis vilioja tai, kad žmogus, kurį mylime, mums niekados nėra užbaigtas, nes jį mylime, ir taip yra tol, kol mylime. Girdime tik mylinčius poetus. Jie apgraibomis ieško palyginimų , lyg būtų girti, jie stverias kiekvieno daikto pasaulyje – gėlių ir žvėrių, debesų, žvaigzdžių ir jūrų. Kodėl? Kaip Visata, kaip neišsenkanti Dievo erdvė, beribis, sklidinas galimybių, sklidinas paslapčių, nesuvokiamas yra žmogus, kurį myliu, –
Tik meilė gali jį tokį pakelti.
Kodėl mes keliaujame?
Ar ne tam, kad sutiktume žmonių, kurie nemano, kad pažino mus kartą visiems laikams; kad dar bent kartą patirtume, kokių mums šiame gyvenime dar liko galimybių, –
Kad ir kaip būtų, tokių yra tikrai nedaug.
Kai imame manyti pažįstabtys kitą žmogų, meilė baigiasi. Visuomet. Tačiau priežasties ir padarinio seka čia tikriausiai yra kitokia, nei mums atrodo, – mūsų meilė baigiasi ne todėl, kad pzįstane kitą, bet priešingai, – tariamės pažįstantys kitą, nes išseko meilės jėga ir tas žmogus tapo mums užbaigtas. Jis tik toks. Mes daugiau neįstengiame! Mes atsisakome toliau stebėti jo metamorfozes. Mes liaujamės pripažinti jo pretenziją būti gyvybingam ir todėl nesuvokiamam. Sykiu esame nustebę ir sutrikę, kad mūsų santykis su juo jau nėra gyvas.
„Tu nesi, – sako nusivylusysis ar nusivylusioji, – tas (arba ta), kuriuo (kuria) aš tave laikiau“.

www.mokslai.lt

Likimas

LIKIMAS – ne tik asmeninės žmogaus sėkmės ar nesėkmės. Humanistiškų įsitikinimų ir jautrios sąžinės žmogus nebus laimingas, matydamas aplinkui daug neteisingumo, smurto, kančių, kurių jis negali pašalinti, nei sumažinti. Tėvas ar motina nesijaučia laimingi, matydami savo vaikų nesėkmes. Sporto sirgalius nuliūsta, kai pralaimi jo mėgstama komanda. Dėl kitų žmonių nelaimių kartais sielojamės ne mažiau negu dėl savų. Tad likimas plačiąja prasme yra žmogaus pasitenkinimas ne tik savo individualia lemtimi, bet ir kitų žmonių dalia, savo tautos, pagaliau visos žmonijos būkle.
Ar žmogus laimingas ar ne gali pasakyti tik jo paties savijauta, bet tuomet iškyla klausimas, ar likimas yra tik subjektyvus išgyvenimas, tik psichologinė būsena, prie kurios nėra ko daugiau pridėti? Aš manau, kad vien subjektyvumu paremtas likimas negali būti tikras, tai sakyčiau ir iliuzijų pasaulis. Likimui tikrąja prasme nepakanka vien gerosios savijautos, vien subjektyvumo, jam reikalingi mano nuomone ir tam tikri teigiami, objektyvūs išgyvenimai. Šiuo atveju galima pritaikyti aristotelišką eudaimonia sampratą, kad žmogus tik tada gali būti ,,eudaimon,, , tai yra laimingas, kai jo gyvenimas atitinka tam tikrus protingo ir gero gyvenimo reikalavimus, taikytinus visiems žmonėms.
Tai gi žmogus susiduria su dvejomis sampratomis apie laimingą gyvenimą, ką tik mano paminėtą ir galime vadinti subjektyviu, o kitą- objektyviu. Pirmuoju atveju likimo atskaitos taškas yra individo savijauta, antruoju- gyvenimo atitikimas tam tikrus standartus,momentus. Abu aspektai yra reikšmingi, o kuris reikšmingesnis priklauso nuo konkrečių atvejų ir neabejotinai nuo žmogaus.
Objektyvioji žmogaus gyvenimo pusė, istorinė, kultūrinė jo darbų, jo asmens atminimas taip pat yra reikšmingas. Tikrajam likimui reikalinga subjektyvi savijauta ir reikšmingas objektyvumas. Paradoksas, bet dabarties vargus gali palengvinti pripažinimo ir įvertinimo ateityje numatymas. Bet toks numatymas neturi būti iliuziškas. Žmogus gali būti laimingas plačiausia prasme, kai pats yra patenkintas savo gyvenimu bei pasauliu ir kai suvokia, jog ilgam palieka apie save gražų atminimą. Tačiau tikrovėje šitokia laimė vargu ar pasiekiama. Realiame gyvenime jaustis visiškai laimingam neįmanoma dėl to, kad niekada negali būti patenkinami visi siekiai, norai ir geismai. Jaustis visiškai laimingam neįmanoma ir dėl to, kad žmogui gali paprasčiausiai vienoda, monotoniška laimė nusibosti. Vis dėl to verta norėti būti laimingam ir žinant, kad aukščiausia prasme laimė nepasiekiama. Vienu požiūriu būdami laimingi, kitu požiūriu galime jaustis nelaimingi, ne visada būname patenkinti savo likimu ir tada, kai didesnė laimė atsveria mažesnę nelaimę. Taigi apie likimą, kaip įvairiapusišką ir nuolatinį pasitenkinimą gyvenimu, galime kalbėti tik kaip apie idealų vaizdinį, gyvuojantį visuomenės sąmonėje. Idealas yra kaip horizonto linija- kiek žingsnių žengiame jos link, tiek ji nuo mūsų tolsta.
Gyvenant mums lemta patirti ir pergalių, ir pralaimėjimų. Pasiekus brandos amžių, dažnam tenka su kartėliu pripažinti, kad jaunystės lūkesčiai neišsipildė ir kad, jaunystės akimis žvelgiant iš esmės pralaimėta. Jei mūsų praeitis mus liūdna, gyvenimas dabar atrodo ir nenusisekęs. Pralaimėjimo suvokimas yra nelengvas išmėginimas, tačiau nereikia pamiršti, kad laimi tas, kuris su pralaimėjimu nesusitaiko, nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Dažnas žmogus dar jaunystėje susidaro savo tikslų ir siekių, sėkmingo ir laimingo gyvenimo viziją, stengiasi ja vadovautis. Tam turi įtakos daugelis dalykų- individualūs polinkiai ir patirtis, artimų žmonių nuomonė, socialinės aplinkos įpročiai, kultūrinis išprusimas. Gyvenimo sėkmė labiau lydi tą žmogų, kurio laimės vizija yra daugiau ar mažiau tikroviška- atitinka objektyvias galimybes, individualybę ir būdo bruožus.

www.mokslai.lt

Kiek miego reikia skirtingais gyvenimo etapais?

Miega kūdikiai ir seneliai…

Mums reikia skirtingo miego kiekio skirtingais gyvenimo periodais. Vaikystėje miegodavome daug daugiau, tuo tarpu suaugę, miegame gerokai per mažai. Bėgant metams, miego poreikis mažėja, tačiau vis tiek rekomenduojama miegoti ne mažiau septynių valandų per naktį net suaugusiems tam, kad išsaugotumėm gerą sveikatą, būklę bei gerovę. Skaitykite toliau ir sužinosite, kiek miego reikia kūdikiams, vaikams bei paaugliams.

Naujagimiai

  • Apie 16 valandų.

Kūdikiai (nuo 6 mėnesių iki 3 metų amžiaus)

  • Nuo 10 Iki 14 valandų (sudedant nakties bei dienos miego trukmę).

Vaikai

  • Nuo 3 iki 6 metų amžiaus: nuo 10 iki 12 valandų.
  • Nuo 6 iki 9 metų amžiaus: apie 10 valandų.
  • Nuo 9 iki 12 metų gambling amžiaus: maždaug 9 valandų.

Paaugliai

  • Maždaug 9 valandų miego.

Paaugliai dažnai patiria miego trūkumą ne tik dėl varginančios dienotvarkės, tačiau ir dėl biologinių pokyčių, kurie dažniausiai nėra derinami su mokyklos tvarkaraščiu.

Suaugusieji

  • Nuo 7 iki 8 valandų miego.

Vyresnieji

  • Nuo 7 iki 8 valandų miego.

Vyresniesiems dažniausiai reikia mažėliau nakties miego, tačiau tai jie tai kompensuoja pamiegodami po pietų.

Nėščios moterys

Nėštumo metu moterims dažniausiai reikia keliomis valandomis ilgesnio miego. Pamiegokite dienos metu.

Viskas, ką norite sužinoti apie sapnus

Ar visi žmonės sapnuoja?

Moksliniais tyrimais nustatyta, jog visų tyrimo dalyvių, nepriklausomai nuo to ar jie prisiminė sapnus ar ne, smegenų aktyvumas miego metu buvo itin didelis. Taigi, galime drąsiai teigti, jog visi žmonės sapnuoja.

Tai, kad neprisimename sapnų, dar nereiškia, kad nesapnuojame. Mokslininkai mano, jog kai kurie žmonės paveldi polinkį pamiršti sapnus. Kiti sapnų neprisimena, nes būna per daug išvargę, patiria per daug streso, per mažai miega, išvakarėse padaugina svaigiųjų gėrimų ar dėl to, kad sapnas buvo per daug baisus.

Ar sapnuojame visą naktį?

Ne, mes sapnuojame ne visą naktį. Sapnuojame tik per REM miego fazę. Kadangi miego fazės per naktį keičiasi daug kartų, sapnuojame tam tikrais intervalais. Per naktį sapnuojame vidutiniškai 2 valandas.

Ar galime susapnuoti ateities įvykius?

Išties daug žmonių tiki, kad sapnai gali būti pranašiški. Tačiau reikia turėti omenyje, jog sapnuose vyrauja įvairūs simboliai, kurie nėra universalūs, o tiesiogiai susiję su sapnuojančiojo gyvenimu. Dėl šios priežasties aiškinti sapnus yra be galo sudėtinga.

Daugelis istorinių asmenybių susapnuodavo ateities įvykius. Amerikos prezidentas Abraomas Linkolnas susapnavo pasikėsinimą į savo gyvybę. Biblijoje taip pat gausu istorijų apie pranašiškus sapnus.

Ar ir vaikai sapnuoja?

Be jokios abejonės,vaikai taip pat sapnuoja! Tačiau jų sapnai reiškia ką kita, nei suaugusiųjų sapnai.

Vaikų iki 5 metų amžiaus sapnai dažniausiai būna labai abstraktūs, nebūna aiškaus siužeto ar emocijų. Tačiau vaikai sapnuoja slogučius, kurie įprastai būna susiję su kasdienio gyvenimo baimėmis – svetimų žmonių, vienatvės, tamsos ir pan. Paauglių sapnai yra tokie pat kaip ir suaugusių.

Kodėl sapnai kartojasi?

Dažniausiai kartojasi negatyvūs, keliantys nerimą sapnai, kurių žmonės nesupranta.

Šie sapnai paprasčiausiai atkreipia dėmesį į problemas, su kuriomis susiduriame savo gyvenime ir kurias reikia išspręsti. Susitvarkius su bėdomis, įkyrūs sapnai liaujasi savaime.

Ar ir gyvūnai sapnuoja?

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad miego metu kai kurių gyvūnų smegenys būna labai aktyvios. Visai kaip žmonių. Ar tai irgi reiškia, kad gyvūnai sapnuoja, nėra iki šiol nustatyta.

Kaip kasdieniai darbai veikia sapnus?

Jei dienos metu užgniaužiate kokius nors jausmus ar nenorite sau pripažinti, kad juos jaučiate, labai tikėtina, kad tai atsilieps sapne. Jei neapsigynėte nuo pažeminimo darbe, naktį galite sapnuoti itin agresyvias emocijas.

Sapne taip pat susiduriate su patirtimis, kurios sukėlė psichologinių traumų. Jei neseniai patyrėte artimo žmogaus mirtį, galite sapnuoti su tuo susijusius sapnus.

Ar vyrų ir moterų sapnai yra skirtingi?

Ir vyrų, ir moterų smegenų aktyvumas miego metu yra toks pat, taigi lytis šiuo klausimu nėra itin svarbi.

Tačiau sapnų turinys yra visai kitoks. Mokslininkai nustatė, kad vyrai sapnuoja labiau vyriškus sapnus, o moterys sapnuoja abiem lytims būdingus sapnus.

Manoma, kad tai susiję su asmenybe. Moterys paprastai suvokia abi, vyrišką ir moterišką, savo asmenybės dalis, o tuo tarpu vyrai yra linkę neigti savo švelniąją, moterišką asmenybės pusę…

Ką reiškia, jei sapnuojame, kad… sapnuojame?

Kai sapnuojame, jog sapnuojame, mūsų pasąmonė saugo save pačią nuo sudėtingų jausmų. Kadangi tokio pobūdžio sapnų metu jaučiame didesnį kontrolės jausmą, lengviau priimame neįprastus sapnus. Paprastai tokie sapnai reiškia, kad turime išspręsti kokią nors svarbią problemą.

Kodėl kai kurie žmonės prisimena tik košmarus?

Košmarus prisiminti yra lengviau, nei malonius sapnus. Taip yra todėl, kad jie yra tikroviškesni ir baisūs. Be to,pabundame tiesiai iš REM miego fazės. Būtent dėl šios priežasties pabudimo momentų įspūdis būna ryškesnis. Dera paminėti, jog košmarai dažnai kartojasi paryčiais, kai netrukus turime keltis. Todėl ryte geriau juos prisimename.