Category Archives: Emocijos

emoc

Kuo skiriasi jausmai nuo emocijų

Daugeliui žmonių jausmai ir emocijos yra vienas ir tas pats arba kažkas tokio iš pojūčių ir pergyvenimų srities. Dažnai emocijos ir jausmai yra sumaišomi tarpusavyje arba supainiojami.  Todėl šį kartą išsiaiškinsime, kas yra jausmai, o kas – emocijos ir kuo jie tarpusavyje skiriasi.

1185557_500219196733785_438824443_n

Ką mes žinome apie emocijas

Emocijos (lot. emovere – jaudinti, dirginti) – ypatinga žmogaus psichinių procesų arba būsenų rūšis. Jos pasireiškia viso žmogaus gyvenimo metu pergyvenant kokias nors reikšmingas gyvenimiškas situacijas (džiaugsmą, baimę, pasitenkinimą), reiškinius ir įvykius. Emocijos yra vienas iš pagrindinių psichinio gyvenimo reguliatorių ir atsiranda praktiškai bet kokioje žmogaus veikloje.

pavydas

Pavydas

Ne vienas žinome arba bent girdėjome apie pavydą. Tai jausmas, galintis sugriauti, regis, net ir pačius tvirčiausius santykius. Žinoma, kalbėsime apie tą pavydą, kuris peržengia visas moralines normas ir nuodija žmogaus gyvenimą.
Pavydas išsekina, kankina, veda iš proto tą, kuris pavydi. Liguistai pavydėdamas žmogus tiesiog tampa savo minčių ar fantazijos įkaitu. Beje, galvoje nuolat besisukančios tariamos ar išgalvotos problemos ilgainiui išardo ne tik tarpusavio santykius, bet ir neigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

lyderyste

Emocinis intelektas svarbiau už žinias bei įgūdžius

Kiekvienas verslininkas žino istoriją apie labai intelektualų ir dideliais gabumais apdovanotą vadovą, kuris, deja, nuvedė savo kompaniją į bankrotą. Taip pat kiekvienas verslininkas pažįsta nors vieną vadovą, kuris nepasižymi nei intelektu, nei ypatingais gabumais, tačiau sėkmingai veda savo kompaniją į priekį.

Spalvu poveikis

Spalvų poveikis emocijoms

Spalva daro didelę įtaką mūsų aplinkos suvokimui, todėl spalvos neatsiejamos nuo mūsų emocijų, vos pramerkus akis jos pradeda mus veikti.

Raudona spalva – grožio spalva. Meilės ir aistros spalva. Grožio epicentras. Kas gali jai atsispirti? Raudona sužavi, užlieja savo energija…

pyktis

Pavydas pagal zodiako ženklą

Mes puikiai žinome, jog pavydas kenkia santykiams, žudo meilę. Tačiau pavydas – nuolatinis meilės palydovas. Turbūt dažnoj poroj ar šeimoj, netyčia gaunasi taip kad pvz. “Kur tu buvai?” skamba dažniau negu “Aš tave myliu”. Ir žinoma, tinkamai suvaidinta pavydo scena kartais atšviežina santykius bei meilė gauna impulsą.

laimes paieskos

Laimės paieškos

„Kodėl man? Kiek galima!..” – šauki sau tyliai ir beviltiškai, kartodamas situaciją dešimt tūkstantąjį kartą. Susiduri su vienu ir tuo pačiu kūno skausmu, problema gyvenime, situacija darbe, žmogumi namuose, posakiu iš televizijos ir t.t. „Kaip jie to nesupranta, gal jie kvaili?!” – ištari sau kai pabosta vaidinti „gerietį (-ę)”, „nedvasiškais” (juokiuosi) buities momentais.
Ir išties, kodėl? Kodėl mums reikia kartoti tą pačią sceną šimtą kartų? Kas galėtų mums ją išspręsti visam laikui? Pasaulis, kuris pilnas susiskaldymų, pasidalinimų, atsiskyrimų… Pasaulis, kuriame yra dvasinis ir materialistinis, politinis, verslo, šeimos, moters, vyro ir kiti „pasauliai” tikriausiai norėtų sužinoti, kokiu būdu būtų galima nutraukti visą tą nenumaldomą kentėjimą. Kentėjimą su keliais malonumo blyksniais, kurie neatperka patiriamo skausmo, kai tie pasauliai, pilni ambicijų ir pasidalinimų, kariauja.
Nereikia dairytis net pasaulių išorėje, mes pilni konfliktų viduje. Seni norai priešinasi naujiems. Negalim apsispręst, nemokam, galvojam blogas mintis apie save! Jaučiam sunkius jausmus sau. Pasidalinimas viduje. Norai, kurie plėšo tai į kairę, tai į dešinę, tai į skausmą. Pvz. aprūpintas vaikas turi viską, bet verkia, kai jo noras nepildomas. Gatvės pilnos sveikų, bet nelaimingų, o ligotieji mano, jog laimė yra būt sveikam. Kaip kvaila!
Tad kokio veiksmo mums reikia imtis, kad visame šiame susiskaldyme ir pasidalinime, pilname konflikto ir nesupratimo, rastųsi laimė? Ką mes galime padaryti, kad atsirastų ramybė, sutarimas, susivienijimas, draugystė, džiaugsmas, bendrumas?
Mes galvojame, kad esame individai, bet mes nesam. Pats žodis „individas” tai parodo (žodžio tiesioginė reikšmė yra „nesusiskaldęs, nedalijamas”), o mes esam viduje susiskaldę. Rašau apie neigiamąją pusę tiek daug, kad pažvelgtumėme, jog tai turim, nes dauguma mūsų nemato arba nepripažįsta, jog tai yra mūsų gyvenimuose.
Tad pradėkime atgaline tvarka. Individas. Mums reikia tapti individu – žmogumi, kuris viduje neturi priešpriešų, kuriam nereikia derėtis su savimi, priešintis sau ar savo jausmams, mintims; kuris žino kaip elgtis, nes taip elgdamasis pasieks visada gero rezultato sau ir kitiems – be abejonės. O jei būtumėt žmogus, kuris nedangsto savo jausmų, nes su savimi nenešioja tik gera ir netgi taip nemano? Žmogus, kuris yra nuoširdus.
Sakydamas „nuoširdumas”, turiu omenyje nuoseklumą nuo vidaus gelmių iki mažiausio veiksmo su savimi ar aplinka. Nuoširdus yra tik tas, kuris gali elgtis lygiai taip, kaip galvoja; kuris gali kalbėti ir linkėti lygiai taip, kaip jaučiasi. Tai gali padaryti tik tas, kuris neturi rakšties. Rakšties sąžinėje, geluonies kėsluose. Nuoširdžius žmones mes dažnai matome, deja, per laidotuves. Geras jis ar blogas yra gyvenime, artimojo netektis žmogų atveria nuoširdumui – jis susisiekia su giliausiu savo šauksmu – gerumu ir ramybe, meile artimajam. Materializmas pasitraukia į šalį, ir žmogus yra tarytum atrištas, o tai jį daro išmintingesniu. Nuoširdus yra tik individas.

Nedoras žmogus yra visada pasidalinęs ir gyvena kančioje. Jei ne tuo metu, tai vėliau. Jis yra pasidalinęs. Jis nori sau gero, bet daro kitam blogą, todėl vėliau tas pačias mintis privalo taikyti sau tam, kad suprastų, kad darė blogai. Ateityje jis tikisi, jog jam meluos ar juo nepasitikės, nedorai elgsis, todėl nepasitiki ir dalina save į stovyklas, o tai augina jo nelaimes. Visi lengvai galime pastebėti, kad piktus žodžius, kuriuos tariame kitiems, galiausiai viduje ištariame patys sau.
Nedoras negali pasitikėti savimi ar savo veiksmais, nes jis nežino, kaip pasielgs. Jis gali atrodyti drąsus, bet tai tik akių dūmimas – neilgam. Vienumoje jis liūdi. Jis nuolatos su savimi nešioja dvejonę ir geria nuodus galvodamas, jog tai nektaras. Tai yra susiskaldymas.
Doras visada žino kaip elgtis – teisingai. Kad ir kas būtų – sąžiningai. Jam ramu, nes jis žino, kad sakys tiesą, jog atiduos tai, kas ne jo, ir nusileis ten, kur yra neteisus. Vientisa taisyklė visame kame ir ji jam neša ramybę. Esu gavęs pastabų: „Mano darbe neįmanoma taip elgtis, mes turim meluot!” Keisk darbą, atsisakyk taip elgtis. Kas tau svarbiau nei tavo gerovė?
Pasidalijimas yra destrukcija. Destrukcija – ardoma struktūra. Struktūra yra vientisas mechanizmas, o destrukcija yra to vientiso mechanizmo griovimas. Namas yra struktūra, gyvūnas – struktūra, gyvenimas yra struktūra. Griaunant namą mes jį padalijame į gabalus, tai yra destrukcija. Žudant gyvūną mes jį „padalijame” prieš jo valią, o tai yra destrukcija. Jeigu mes nustosime griovę harmoningą struktūrą, bandydami tarp savęs ir kitų įžvelgti kuo daugiau skirtumų, atsiskirti, konkuruot, kontroliuot, geist, mes patirsime bendrumą ir sąjungą, vienybę. Tai mus sutaikys, atneš ramybę, harmoniją.
Tai, ką tu darai kitiems, grįžta tau. Kodėl ir kaip? Pradžiai supraskime, jog viską darome pagal motyvus ir mintis. Norime batų – laikome norą ir mintį apie batus. Automatiškai protas sukasi į batų pusę – matai batus, pastebi batų parduotuves, ieškai batų. Lygiai tas pats vyksta su visais motyvais ir mintimis. Jeigu turi blogą motyvą (pvz. „šiek tiek” nedorai pasielgti), protas automatiškai suksis į tą pusę ir tai išsipildys – matysi tai tiek savo, tiek kitų gyvenimuose.
Blogas motyvas užsilieka kaip ir visos blogos mintys. Pastebėkim, kad, mylėdami žmogų, prisimenam apie jį vien tik meilę ir vos keletą smulkmenų, o kai nekenčiam – galvojam apie jį dešimt tūkstančių kartų per dieną, kuriam scenarijus ir visokias baisybes. Mylėdami žmogų, namus ar gyvūną, praktiškai neturim minčių, o jeigu ir turim – tik harmoningas, todėl prie mylimo žmogaus ramu. Mylint nėra padalijimo, nėra sugriautos struktūros, nėra atskilusių minčių, apie kurias reikia galvoti. Nemylint, pasidalijant, galvojam visai kitokias minteles. Kaip manai, ar tos baisios mintys negrįš? Ar jos tikrai neišsipildys? Puoselėjant blogus motyvus ar mintis protas automatiškai kryps ten ir atneš būtent tai ir tik tai, ką „puoselėji”.
Taigi artėjame prie to, kad mums reikia atrasti kažką, kas vienija, vietoje to, kas suskaldo. Tai kas sulipdo drauge, o ne atskiria į priešiškumus. Pagalvokime. Ar gali negatyvumas kurti? Ar gali neatsipalaidavęs, nervingas menininkas sukurti šedevrą? Kūryba arba susivienijimas privalo turėti sąmoningumą. Tam, kad kažką sukurtume, reikia sąmonės, o griovimui jos nereikia. Kartais sužinome apie kokį nors siaubingą poelgį ir sakom „bet tai kaip taip galima…(elgtis, daryti ir t.t.)?” – žmogus natūraliai nesupranta destruktyvaus veiksmo. Taip yra todėl, kad ten visiškai nebuvo įdėta sąmonės.

Taigi mums reikia didinti savo sąmoningumą. Tiesiog išmanyti apie save ir savo protą daugiau. Pakylėti save aukščiau ir nesuprantamą dalyką pamatyti iš šalies. Sąmonė yra tarytum visur einanti „erdvė”, kuri gali įžvelgti toliau nei mūsų patyrimas.
Mes pernelyg sužavėti ir įsijautę į gyvenimą. Kai esi perdėtai susižavėjęs, aistroje ar skausme – nebematai, nes tie susižavėjimai tavo sąmonę sutraukia į mažytę erdvę. Kai esi mažas vaikas, atrodo, jog smėlio dėžėje yra palaimos pašvaistė, guli sau lovelėje ir galvoji, jog ten nueisi ir atrasi kažką neįtikėtino – tavo sąmonė sutraukta tik į tai. Pamenat tą jausmą? Paūgėjęs visa tai pradedi matyti iš šalies – tavo sąmonė plečiasi. Tas pats nutiko su dviračiais, šokdynėm, tortais, šokiais, madomis, galiausiai nutiks ir su pačiu gyvenimu.
Tai kas nutiks, kai sąmonė pasikels? Tu pamatysi viską kaip žaislus, kaip tą smėlio dėžę. Juoksies iš gyvenimo pokšto, nes tai tikrai tėra pokštas. Visos tos problemos ir net patys karčiausi gyvenimo įvykiai taps puikiausiai suprantami. Protas pamažu neteks galios ir teisių į tave, užtat tu turėsi visas galias ir teises į jį.
Nuo proto ir širdies nuvalysi visus kėslus ir motyvus, visas mintis ir žaislus, matysi viską raiškiai, aiškiai ir skaidriai. O kai tai padarysi – meilė, kuri mūsuose yra vadinama banalia, apsireikš tokiu grožiu, supratingumu ir dėkingumu, jog, tikrąją žodžių prasme, „gniauš kvapą”. Būsi laisvas kaip paukštis, didis kaip dangus. Pamatysi, jog tavo laimė yra iš vidaus (atrodo, jog tai suprantam, bet tai aiškiai pasimato tik daug vėliau), jog ji nepriklauso nuo nieko. Nebereikės „dirbti” dėl laimės, vargti dėl jos, siekti ar ieškoti jos. Ji tiesiog bus „čia”.
Ir kas tada pasimatys? Jog visos problemos yra tik mūsų pačių maitinamos. Jeigu mes nepasiduodam viduje ir bandome pakeisti mintis, tai jos tik pasilieka su mumis. Minties pakeisti neįmanoma. Kiekviena iš jų yra unikali idėja ir jos nesuardysi, gali tik ją išleisti ir įsileisti naują (arba ne). Jeigu nori naujos spintos namie, turi išleisti senąją spintą iš savo galvos. Senosios spintos minties negali sunaikinti, ji gali tave tik palikti. Tik tada, kai atsiras vieta naujai spintai tavo galvoje – tik tada galėsi turėti tą baldą ir namuose.

Kai nustosi kovot su problemomis ir leisi joms trauktis, jos tave paliks. O iki tol Jums visiems linksma – mintys ir tu šėlstate žaisme, tas jas išlaiko tavo prote, gyvenime, patyrime. Išmok pasiduot viduje, o išorėje elkis tinkamiausiai, kaip moki. Tada šėlsmas aprims.

Bandydamas kontroliuoti gyvenimą, stabdai judėjimą ir jauti skausmą, kančią, apmaudą. Praneši mintims, jog jų nemyli, sakai joms, jog jos nėra tinkamos tokios, kokios yra. Tik, deja deja, jos pasikeisti negali ir yra priverstos pas tave apsilankyti dar ir dar, kol tu jas pamilsi, pasiduosi, priimsi, leisi, sutiksi, suprasi. Todėl gyvenimo maskarade tiek daug pasikartojimo. Kartojasi viskas, ko nemylime, kitaip tariant – ko nemėgstame. Nesikartoja tik meilė, nes ji visąlaik šalia, prie jos nieko nei pridėsi, nei atimsi – ji tobula, todėl kartotis jai neįmanoma. Tai, kas visada yra, negali kartotis. Oras lauke negali kartotis.

Kai pasiduosi viduje, susitaikysi, priimsi, pamilsi, suprasi, atjausi, duosi laisvę, pasitikėsi, imsi gerbti (sinonimai), problemos pasitrauks ir „problemos” baigsis. Tai pats lengviausias ir vienintelis problemų sprendimo būdas. Jeigu skrupulingai patikrinsite, pamatysite, jog Jūsų visos problemos Jus paliko būtent šiuo būdu. Atmink, kad kalbant apie problemas, yra taip: ką stabdai – tą su savimi tampai, ką myli – tą palydi.

Gerai. Kaip tai padaryti praktiškai? Pirma, turime nuspręsti, jog pats svarbiausias dalykas yra laimė, nes tai ir yra pats svarbiausias dalykas! Mes galime visko atsisakyti, bet atsižadėti laimės visam gyvenimui mes kažin ar išdrįstumėme, nors dauguma taip padaro nesąmoningai. Antra, privalome plėsti savo sąmoningumą. Man geriausiai žinomi būdai – meditacija, emocijų valymas, dvasiškai įkvepiančios žinios. Išmėginkite meditaciją, nesvarbu kokią. Aš su savo kursais esu vienas, o mūsų milijonai – tad visiems keliai skirtingi. Pradėkim!

 Liudas Vasiliauskas

Paieškų pabaiga!

vaiko baime

Kaip padėti vaikui nugalėti baimę

Vaikai dažnai ko nors bijo, ypač maži. Juos gąsdina juoda spalva, pabaisos, vaiduokliai, tamsa, vienatvė ir t.t.
Kaip teigia psichologai, vaikai labiausiai baiminasi įsivaizduojamų būtybių, pavyzdžiui, tai gali būti pabaisa tupinti po lova. Nepaisydami suaugusiųjų tvirtinimų, kad nėra nei pabaisų, vaikai vis dėlto jais tiki, kol nepaūgėja. 

Taigi, psichologų patarimai, kaip padėti vaikams nugalėti baimę.

• Leiskite vaikui susikurti tą kažką, ko jis bijo. Tada tegul jis įsivaizduoja, kaip susitinka su tuo kažkuo ir įsitikina, kad nieko baisaus neįvyksta. Reikia padėti vaikui keletą kartų įsivaizduoti tą sceną (klausti, ką pamatė, kaip atrodo, ką šis darė, kai paglostė ir t.t.) iki tol, kol pranyks baimė.

• Jeigu vaikas baiminasi gyvūnų, suaugusiųjų pareiga juos paruošti: papasakoti gyvūnų gyvenimo ypatumus, leisti vaikui stebėti iš tolo, o vėliau – leisti paglostyti.

• Svarbus stimulas, padedantis išvengti baimės, yra informacijos pateikimas. Jeigu vaikas bijo vorų, žaibo, galima paskaityti istorijų apie vabzdžių gyvenimą, parodyti piešinius, papasakoti apie žaibo prigimtį.

• Suaugusieji turi nuraminti besibaiminantį vaiką, kalbėdami su juo apie gąsdinančius reiškinius. Svarbu įtikinti, kad mažyliui negresia joks pavojus, kad šalia visada yra tėtis ir mama.

• Vaikui drąsiau bus miegoti, jeigu į lovytę pasiims savo mėgstamą minkštą žaisliuką ( lėlytę, meškiuką). Žaislas jam atstos užtarėją.

• Reikia kontroliuoti, ką vaikas žiūri per televizorių. Televizija dabar rodo daugybę gąsdinančių dalykų, suaugusieji negali leisti, kad vaikas žiūrėtų laidas, kur rodomas kraujo praliejimas, prievarta.

• Gilus kvėpavimas arba kokios nors tylios malonios vietos įsivaizdavimas padės mažyliui atsipalaiduoti ir mažiau baimintis.

• Reikia tinkamai organizuoti vaiko dienos režimą ir palaikyti drausmę. Jeigu dieną niekas nekontroliuoja vaiko elgesio, jis gali pamanyti, kad naktimis kažkas turi saugoti jį nuo pabaisų. Kontroliuodami vaikų elgesį, galite padėti jiems nugalėti savo baimę.

• Būtų puiku, jei prieš miegą vaikas girdėtų ramų pasakojimą ar lopšinę.

Kaltes jausmas

Kaltės jausmas

 Ar turite priežasčių jaustis kaltas? – žinoma, kad žmogiška jausti prielankumą žmogui, kuriam padėjome ar padarėme ką nors malonaus. Tas pats ir priešingu atveju – visai nepelnytai galite pajusti priešiškumą žmonėms, su kuriais blogai elgėtės ar kuriuos kaip nors įskaudinote. Mat jaustis kaltam labai nemalonu, ir jūs nemėgstate tų žmonių dėl to, kad jie primena tą jausmą, net jeigu apie tai ir nekalba. Jūs tų žmonių bijote – vadinasi, jie tampa jūsų energijos siurbikais. Iš tikrųjų tai labiau jūsų bėda, ne jų. Verta tai ištaisyti, net jeigu incidentas buvo seniai.
Čia turėtų pagelbėti tokie būdai:
Prisipažinkite sau, kad elgėtės blogai, įžeidėte ar nuskriaudėte žmogų.
Prisipažinkite ir kam nors kitam; tai gali sustiprinti jūsų pasiryžimą prisiimti atsakomybę.
Pasakykite žmogui, kuriam nusikaltote, kad gailitės.
Paklauskite jo, kaip galėtumėte atitaisyti skriaudą.

Jeigu neįstengiate susitikti su nuskriaustuoju, parašykite jam laišką. Reakcija gali būti įvairi – nuo nustebimo (gal jis pamiršo tą incidentą ar tiesiog neteikia jam reikšmės) iki pykčio ir nedovanojimo. Kad ir koks būtų atsakas, pasijusite geriau. Atsiprašymas ir pasiūlymas atlyginti padės užgydyti kaltės žaizdą. Iškėlę savo graužatį viešumon, nebebijosite tą žmogų susitikti.
Ar nuskriaustas žmogus priėmė jūsų atsiprašymą palankiai ar ne, kaltės jausmo galite kratytis toliau. Kai parodėte pastangą išsiaiškinti, jausti savo kaltę nebėra jokio reikalo, nes tai gali tapti net įpročiu, kaip kartais būna su per dideliu nerimavimu. Juk žinote, kad metas liautis jausti kaltę tada, kai paklausiate savęs: „Gal dar kaip nors galiu už tai atsiteisti?” Jeigu atsakymas „taip”, tada taip ir darykite. Kai atsakymas tvirtas – „ne”, kankintis beprasmiška. Jūs negalite pakeisti to, ką kažkada pasakėte ar padarėte. Galite paveikti tiktai ateities įvykius. Kai liausitės apie tai galvoti, pamatysite, kad pašalinote didelį energijos siurbiką.
<br><br>Jeigu žmogus miręs arba negalite su juo susisiekti, labai paveiku parašyti laišką, kad galėtumėte tobulėti toliau. Viena mano klientė parašė laišką vaikui, kurį erzindavo mokykloje. Ji nešiojosi kaltę daugelį metų. Išliejusi jausmus ir savo gėdą laiške, ji atsikratė kaltės. Nors ir toliau gailėjosi savo elgesio, tų įvykių prisiminimai nebepersekiojo.
Kai padarę tai pajusite palengvėjimą, gal panorėsite taip pat pasielgti ir su kitais praeities įvykiais ar žmonėmis, kurių nebėra jūsų gyvenime. Bet koks prisiminimas, sukeliantis kaltės jausmą ar gėdą, sekina energiją. Labai išlaisvina atsiprašymas ir atgauta ramybė.

Kaltes jausmas

Kaltė

Kaltės jausmas gali kamuoti dėl daug ko: jei praleidžiate treniruotę, pamoką, paskaitą; nenueinate į tėvų susirinkimą mokykloje ar tiesiog suvalgote per daug saldumynų. Labai dažnai save kaltiname dėl to, kad per mažai laiko skiriame kitiems ir per daug laiko užsiimame veikla, teikiančia malonumą.
Psichologų nuomone, jei jus nuolat graužia kaltės jausmas, šis jausmas greičiau yra charakterio bruožas, o ne emocija. Ir kai tai suvoksite, bus pirmas žingsnis ling jo atsikratymo.
Pavyzdžiui, dirbančios mamos neretai jaučia kaltę, kad ištisą dieną nebūna namuose su savo vaiku. Tačiau reikia įsisamoninti, kad vaikui geriau turėti laimingą ir mėgstamoje veikloje save realizuojančią mamą nei suirzusią bambeklę, neiššeinančią iš namų ir neigiamas emocijas nuolat išliejančią ant savo artimiausių žmogučių.