Category Archives: Gyvenimo būdas

kak-pobedit-len

Tarp poilsio ir tinginystės

Dažnai girdime frazę: „Aš užsiėmęs, aš ilsiuosi“, tačiau tik nedaugelis supranta, kaip ji skiriasi nuo frazės „Man nieko nesinori“. Pabandykime tai išsiaiškinti. Pradėkime nuo teorijos. Kokius „poilsio“ ir „tinginystės“ apibrėžimus gali pasiūlyti žodynai?  Apskritai, šios sąvokos susiaurinamos iki to, kad poilsis reiškia jėgų atstatymą, o tinginystė apibūdinama kaip „noro veikti nebuvimas“.

stress1

Stresas – mūsų kasdienybė

Pastaruoju metu sąvoka „stresas“ tapo labai populiari – ne veltui praėjusį XX amžių pavadino streso amžiumi.  Šiandien gyvename XXI amžiuje, tačiau stresas, nepaisydamas jokių ribų, lengvai peržengė naująjį tūkstantmetį ir toliau stiprina savo pozicijas.

E

Eterinis aliejus darbingai dienai. Kaip išsirinkti tinkamą?

Rytinės energijos galima ieškoti ne tik kavos puodelyje. Kvapas, su kuriuo pradėsite rytą taip pat gali lemti visos dienos nuotaiką. Tinkamai pasirinktas aromatas gali tonizuoti, suteikti energijos ir net padidinti darbingumą.

Kvapų mokslas

Pasakojama, kad praėjusio amžiaus viduryje vienas prancūzų chemikas netyčia įmerkė nudegusią ranką į vonelę, kurioje buvo eterinio levandų aliejaus. Ranka itin greitai sugijo, o toks gydomasis levandų poveikis paskatino šį chemiką pradėti išsamiau tyrinėti kvapiųjų aliejų galimybes, ir kaip eterinis aliejus gydo. Taip atsirado terminas „aromaterapija“.

Koks yra mano gyvenimo būdas ?

Jau nuo seniausių laikų yra išlikę žmonių pėdsakai. Ir jie rodo ne tik istorinę, bet ir psichologinę žmonių raidą. Antikos laikų atstovai itin garbino Dievus, viduramžiais iškėlė riteriškumą bei drąsą, o renesansu – protą ir išmintį. O kuo išsiskiria šių dienų visuomenė? Turbūt sutiksite, jog vienas pagrindinių bruožų, kurio dėka tampame kitokie, yra noras pažinti patį save. Dabar tai lyg vienas svarbiausių gyvenimo tikslų. Tad būtų svarbu paminėti, jog viena iš savęs pažinimo pakopų yra tinkamo bei mėgiamo gyvenimo būdo atradimas.

Susimąstėte, kokie gi tie gyvenimo būdai gali būti? Viskas tikrai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šį kartą išskirsime du pagrindinius žmonių tipus: aktyvūs bei pasyvūs. Taip pat galime skirstyti ir minėtuosius gyvenimo būdus. Jie yra panašūs savo prigimtimi, nes abu priklauso vienokiam ar kitokiam žmogui. Tačiau turi daug daugiau skirtumų.

Aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis žmogus dažniausiai yra veiklus. O šis bruožas gali pasireikšti itin įvairiai. Kartais asmenybės užsiima gausybe veiklų, kartais be perstojo komunikuoja su kitais, o kartkartėmis tiesiog nenustygsta vietoje. Kalbant apie pasyvųjį stilių reikėtų paminėti, jog viskas yra lyg priešingai. Žmogus labiau linkęs į pastovumą, ramybę bei kantrybę.

Svarbiausia tai, jog nei vienas, nei kitas stilius nėra geras ar blogas. Pats šauniausias yra tas, kuris tinkantis ir pasirinktas konkretaus žmogaus. Tik atsižvelgdami į savo individualius poreikius bei norus galime geriau save pažinti bei tobulėti. Tad sėkmės ieškant geriausiai jus atspindinčio ir atskleidžiančio gyvenimo būdo !

 

Atsakomybė ir sąmoninga kalba

Žmonės mėgsta apkalbėti, skųstis, kaltinti. Žinoma, šios nemalonios, žlugdančios kalbos yra lengvai pastebimos artimuosiuose, drauguose, pažįstamuose, bet toli gražu ne savyje. O kodėl jų nepastebime savyje? Ar mūsų kalba švari? Nuoširdžiai manau, kad visi turime kur pagerinti savo kalbą. Dažnu atveju trūksta objektyvumo, sąmoningumo savęs atžvilgiu. Daugelis mūsų kalbų yra nesąmoningos, nes situacijos, kurios mums nutinka kartojasi, esame jas patyrę anksčiau, todėl kalbame ar elgiamės taip, kaip anksčiau kalbėdavome ar elgdavomės.

Kokios yra nemalonių, žlugdančių kalbų pasekmės? Ironija ir sarkazmu persmelktos kalbos nėra malonios. Jos gali padėti pasijusti trumpam pranašesniu, ar sukelti vieną kitą juoko pliūpsnį, bet už tai brangiai sumokame. Mokame savo emocinėmis būsenomis, dėl nepelnyto savęs aukštinimo ar kito žeminimo, viduje pradedame save vertinti vis prasčiau, krenta savigarba ir pasitikėjimas savimi. Daromės vis mažiau atsparūs išoriniams neigiamiems reiškiniams, lengviau „limpa“ žalingi įpročiai. O bendriausiu aspektu, tai blogina mūsų pačių ir artimųjų sveikatą.

O dabar apie akivaizdesnes pasekmes. Žmonės pradeda su jumis bendrauti vis uždariau, pradedate jaustis vienišas, nes jums trūksta nuoširdaus bendravimo. Vis dažniau įsiveliate į įvairiausias pykčiu persunktas diskusijas ir situacijas. Liūdinate jus supančius žmones, o labiausiai save. Visa tai susiveda į nelaimingas, beviltiškas, depresyvias būsenas. Kuo toliau, tuo labiau jos užsitęsia ir kankina.

Jeigu sekate mintį, greičiausiai jau nusprendėte, kad atėjo laikas nutraukti tokias kalbas, jei jau jos turi tokį didžiulį neigiamą poveikį. O jei dar ne, susimąstykite kur jus šios kalbos nuves. Taisyti savo kalbą į konstruktyvią, malonią, save ir kitus pakeliančią nėra vienos dienos užduotis. Pirma, svarbu pradėti sąmoningai suprasti ką, kaip ir kodėl sakome arba kitaip, klausytis savo paties kalbos. Turėsite įdėti pastangų, bet, manau, tai verta pastangų. Antra, pamažu, neskubant stengtis keisti savo kalbėjimo tempą, intonaciją, vartojamus žodžius, kad ji darytųsi vis malonesnė mūsų pačių ausiai. Trečia, bene svarbiausia yra keisti reiškinių matymo perspektyvą. Skundžiamės, kaltiname, apkalbame, nes nesąmoningai ieškome tam priežasčių. Pradėkime ieškoti priežasčių kodėl galime pasakyti komplimentą, pagirti, ar išsakyti tai, ką nuoširdžiai galvojame.

Prisiimkime absoliučią atsakomybę ne tik už tai, ką kalbame, bet ir visus kitus dalykus bei vykstančias situacijas. Tokiu atveju nebelieka priežasčių dėl ko nors skųstis. Atsakomybės prisiėmimas reiškia suvokimą jog galime iš esmės pakeisti ar bent jau įtakoti aplinkybes, įvykius, kalbą. Nuo to momento, kai prisiimame absoliučią atsakomybę pradedame ieškoti sprendimų, o ne dėl ko čia dar pasiskųsti…

Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie yra „vaikščiojantys negatyvumo kamuoliai“ arba „energetiniai vampyrai“. Jiems nuolatos vyksta nelaimės, jie visada turi kuo pasiskųsti ar ką apkaltinti. Labai noriu, kad jūs taptumėte tokio žmogaus priešingybe. Kol maloni, konstruktyvi kalba nėra jūsų kasdienė kalba, būtina vengti tokių žmonių. O jei jau tenka su jais bendrauti, nekreipkite dėmesio į jų kalbas, nepriimkite jų už rimtas. Jei būsite kantrus ateis metas, kada jiems patiems atsibos jų kalbos ir pasitrauks nuo jūsų. Jie neturi ką duoti žmonėms,  o tik nori imti iš iš jūsų energiją. Jų kalbos pražūtingos.

Kai kitą kartą kils noras prisijungti prie kaltintojų būrelio, stabdykite save, įkvėpkite giliai, nusiraminkite ir pagalvokite ar tai, ką norite pasakyti yra konstruktyvu, malonu, prasminga, gyva ir nuoširdu. Tegul jūsų kalbos kuria, o ne griauna!

Ką duoti turime kiekvienas

Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos… Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti? Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame. Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..? Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.

Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t. Na, vidutinis žmogus. Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.

Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..! Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“. Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno! Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti. Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi. Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!

Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu. Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis! Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia. Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu? Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu? Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!

Gyvenimo tyla

Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir  malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia – atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Vienatvė

Moksliniu požiūriu, vienatvė – viena išsamiausiai išnagrinėtų socialinių sampratų. Demografinėje literatūroje neretai randama statistinių duomenų apie vienišų žmonių absoliutų skaičių. Daugelyje išsivysčiusių šalių ( Olandijoje, Belgijoje…) vieniši žmonės sudaro 30 procentų gyventojų. JAV, 1986 m. Duomenimis, buvo 21,2 mln. vienišų žmonių. Palyginti su 1960 m., šis skaičius išaugo trigubai. Iki 2000 m. šis skaičius, turėjo padidėti dar 7,4 mln. žmonių.

Džiaugsmo ir skausmo vaidmuo gyvenime

Gyvenimo giesmė kupina skaidrių ir malonių bei tamsių ir rūsčių garsų. Tik jie sukuria nuostabų kūrinį – gyvenimą. Skaidrūs ir rūstūs garsai… Džiaugsmas ir skausmas… Rodos, toks didelis, o kartu ir mažas atstumas tarp jų… Juk tai tokie kontrastingi jausmai! Tačiau jie papildo vienas kitą.

Meilę kiekvienas supranta savaip

Meilė – vienas didžiausių žmogaus laimės šaltinių! Melė ir šeima – kiekvienam artimos ir brangios sąvokos, nes be meilės ir šeimos gyvenimas negali būti pilnavertis. Tačiau dauleis taip ir neįgyja baltųjų meilės sparnų, kurie žadina kūrybines jėgas ir sergsti kasdienybę nuo pilkumo.
Senovės Indijos traktate “Persiko šakelė” meilė šitaip apibūdinama: ,,Žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis gimdo geismą. Šių trijų potraukių jungtis gimdo meilę…”
Naujojo Testamento 13 laiške Romiečiams 8 – 10 eilutėse meilė aprašoma kaip įstatymo vykdymas: “Niekam nieko nebūkite skolingi, kaip tik meilės vienas kitam, nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą. Nes “nesvetimoriau”, “neužmušk”, “nevok” “negeisk” ir bet kuris kitas įsakymas yra susumuojami šitame posakyje: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Meilė nedaro artimui nieko bloga. Tad meilė yra įstatymo įvykdymas.”
Idomiai meilę suvokė filosofas Hegelis “Tikrosios meilės esmė – gebėjimas atsisakyti savęs, užmiršti save kitame asmenyje, tačiau, taip išnykstant ir taip užsimirštant, iš naujo save suvokti ir save atrasti.”
Tačiau kiekvienas meilę supranta savaip!

Meilės pabaiga

Įdomu pažymėti, kad apie tą žmogų, kurį labiausiai mylime, mažiausiai galime pasakyti, koks ji yra. Mes jį tiesiog mylime. Kaip tik tai ir yra meilė. Nuostabiausias dalykas meilėje yra tai, kad ji mus verčia nuolat nerimti, kad esam pasirengę sekti paskui mylimą žmogų, kad ir kur jis judėtų. Puikiai matome, kad kiekvienas žmogus, jei tik jį mylime, jaučiasi lyg perkeistas, lyg išsiskleidęs. Taip pat ir mylinčiajam viskas išsiskleidžia, viskas – tai, kas artima, kas seniai pažįstama. Meilė išvaduoja iš bet kokių vaizdinių. Labiausiai jaudina, žavi ir lyg nuotykis vilioja tai, kad žmogus, kurį mylime, mums niekados nėra užbaigtas, nes jį mylime, ir taip yra tol, kol mylime. Girdime tik mylinčius poetus. Jie apgraibomis ieško palyginimų , lyg būtų girti, jie stverias kiekvieno daikto pasaulyje – gėlių ir žvėrių, debesų, žvaigzdžių ir jūrų. Kodėl? Kaip Visata, kaip neišsenkanti Dievo erdvė, beribis, sklidinas galimybių, sklidinas paslapčių, nesuvokiamas yra žmogus, kurį myliu, –
Tik meilė gali jį tokį pakelti.
Kodėl mes keliaujame?
Ar ne tam, kad sutiktume žmonių, kurie nemano, kad pažino mus kartą visiems laikams; kad dar bent kartą patirtume, kokių mums šiame gyvenime dar liko galimybių, –
Kad ir kaip būtų, tokių yra tikrai nedaug.
Kai imame manyti pažįstabtys kitą žmogų, meilė baigiasi. Visuomet. Tačiau priežasties ir padarinio seka čia tikriausiai yra kitokia, nei mums atrodo, – mūsų meilė baigiasi ne todėl, kad pzįstane kitą, bet priešingai, – tariamės pažįstantys kitą, nes išseko meilės jėga ir tas žmogus tapo mums užbaigtas. Jis tik toks. Mes daugiau neįstengiame! Mes atsisakome toliau stebėti jo metamorfozes. Mes liaujamės pripažinti jo pretenziją būti gyvybingam ir todėl nesuvokiamam. Sykiu esame nustebę ir sutrikę, kad mūsų santykis su juo jau nėra gyvas.
„Tu nesi, – sako nusivylusysis ar nusivylusioji, – tas (arba ta), kuriuo (kuria) aš tave laikiau“.

www.mokslai.lt