Category Archives: Gyvenimo kelias

sila

Minties galia: realybė ar prasimanymas?

Mintys – tai energija, kuri kaip bet kuris materialus reiškinys turi jėgą. Arba kitaip tariant, mūsų mintys paskleidžia erdvėje tam tikrus virpesius, kurie nors ir nematomi, bet turi tam tikrą veikimo jėgą ir įtakoja realybę. Ne veltui liaudies išmintis byloja, jog kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis, juk tai, apie ką mes daugiausiai svajojame, ko trokštame, daugeliu atvejų išsipildo.

4540

Smalsumas ir domėjimasis

Smalsumas – tai instinktas, kuris pasireiškia per klausimą „Kas tai?“. Žmogaus gyvenime šis instinktas pasireiškia siekiu būti kokių nors reiškinių ir įvykių, kurie nesuteikia jokių žinių, tačiau skatina ir palaiko tam tikrą emocinę būklę, liudininku. Kitaip tariant, smalsumas visada lydimas ir palaikomas emocinės pagavos, kuri jį ir maitina.

rapp_briefmarkenalbum

Apie aistrą

Aistra – stiprus, patvarus, visaapimantis jausmas, dominuojantis virš kitų žmogaus stimulų ir skatinantis visais troškimais bei  jėgomis susikaupti ties aistros objektu.  Žmogaus aistros gali būti paremtos sąmoningais ideologiniais įsitikinimais, kilti iš kūniškų potraukių,  turėti patologinę kilmę (pvz., vystantis paranojinei asmenybei).

pakeisk gyvenima

Kaip pakeisti gyvenimą per 30 dienų

Kartais būna situacijų, kai pasijunti, jog esi įkalintas nematomame narve, tarytum psichologinis šydas gaubtų tave, tavo esybę, individualybę, mintis. Rankos nusvyra prieš tavo entuziazmą, kai tiesiog tavo idėjos atsimuša į sieną. O kas gi sudaro tą sieną? Ogi žmonės, kurie siekia savo svajonių. Todėl jei nori siekti savo tikslo, turi pernelyg nesekti, kopijuoti kitų žmonių idėjas aklai, tu tiesiog turi turėti galios, apginti savo svajones, juk iš esmės, kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką mano esant geriausia.

gyventi

Atsigręžk į save

Ar kartas nuo karto pastebi žmonių sugebėjimų stoką įžvelgti savo pačių pasikartojančias klaidas, problemines situacijas ir jų sprendimus? Man taip būna per dažnai. Ar šie žmonės tuo suvokimo momentu atrodo kvailesni, labiau išsiblaškę ir mažiau rūpestingi negu tu sau? Jeigu skubi sutikti – neskubėk. Atrodyti gali įvairiai, bet kaip yra nuspręsi vėliau. Dabar atsigręžk į save.

Lengviau yra įžvelgti kitų žmonių klaidas, problemas, manomai sudėtingų situacijų sprendimus nei pačiam susidoroti su savosiomis. Natūraliai iškyla klausimas – kodėl? Kodėl tai yra lengviau su kitais? Mano atsakymas – mes, žvelgdami į kitą asmenį matome jį aiškiau ir objektyviau ir tai yra dėl mūsų perspektyvos. Perspektyva, tai žiūrėjimas į situaciją iš vieno taško, pozicijos. Tai tik viena tam tikro reiškinio interpretacija. Perspektyvų gali būti daug, gali būti ir viena. Kiekvienas turi savo interpretacijas, matymo taškus. Tuo pačiu perspektyvą galime sėkmingai keisti. Teisybės dėlei – ji keičiasi ir savaime.

Turiu du pagrindinius būdus kaip sprendžiu situacijas per perspektyvą. Dažnai pasitaiko atvejų, kai sprendi tam tikrą, rodos, sudėtingą situaciją, „suki“ galvą ir jokio padoraus (tinkamo) sprendimo nepavyksta atrasti. Tuomet viską metu ir pradedu užsiimti visiškai kitais reikalais. Kaip rodo patirtis, po kelių valandų ar kitą dieną, atsakymas tiesiog ateina pats, pakartotinai neprašomas. O kas puikiausia, dažniausiai būna paprastas, aiškus ir tikslus. Kas tuo metu atsitinka? Tik tiek jog pasikeičia perspektyva, pavyksta pamatyti tą pačią situaciją iš kito taško ir dėl to viskas pasidaro aiškiau ir paprasčiau, nes situaciją matome jau iš dviejų pozicijų (ankstesnės ir dabartinės). Mėgstu sakyti, atsitrauk nuo problemos ir sprendimas ateis pats. Šis situacijų sprendimo būdas ypač tinka jei su atsakymu(-ais) galima palaukti.

Kitas būdas – tai įnešti į situaciją daugiau aiškumo ir objektyvumo pasinaudojant kitų žmonių perspektyvomis. Tarkime, iškilo tam tikras finansinis ar sveikatos klausimas (iššūkis) ir dabartinė tavo perspektyva nepateikia norimo atsakymo. Tada pagalvok, ar tavo draugų rate yra žmonių, kompetentingų šiais klausimais. Ką jie darytų tavo situacijoje? Jei nėra, ką tada darytų tavo draugai – Jonas, Petras, Kęstas? Pasikeis tavo perspektyva ir situacija pavyks įvertinti naujai. Vėl bus aiškiau ir paprasčiau. Tai ypač praverčia, kai atsakymų reikia greitu laiku, o pasiklausti nėra kada, belieka, skubiai keisti perspektyvą.

Aš stengiuosi prieš priimdamas kiekvieną svarbesnį sprendimą pasinaudoti perspektyvų galia. Žinoma, visos perspektyvos yra tik dalis pačios situacijos. Nėra galutinai objektyvaus situacijos matymo taško, bet kuo daugiau tų taškų įžvelgiame, tuo objektyvesnė ir lengviau perprantama situacija palieka. Taigi, noriu tavęs paklausti, ar kai sekantį kartą susidursi su situacija, kai tu matysi ir žinosi sprendimą žmogaus situacijai, jis vis dar atrodys kvailesnis dėl nesugebėjimo išspręsti savos situacijos? Ar tai ne trumparegiškumas ir juokimasis iš savęs? Pasinaudok savo perspektyva ir padėk žmonėms spręsti jų problemas, situacijas, o jų perspektyva padės išspręsti tavąsias. Laimi visi. Beje, ar turi savų idealų? Nekalbu apie tuos, kurie danguje, bet apie tuos kurie ant žemės vaikšto. Lengviau ir paprasčiau priiminėti sprendimus pasinaudojant sektinų pavyzdžių perspektyvomis.

Likimas

LIKIMAS – ne tik asmeninės žmogaus sėkmės ar nesėkmės. Humanistiškų įsitikinimų ir jautrios sąžinės žmogus nebus laimingas, matydamas aplinkui daug neteisingumo, smurto, kančių, kurių jis negali pašalinti, nei sumažinti. Tėvas ar motina nesijaučia laimingi, matydami savo vaikų nesėkmes. Sporto sirgalius nuliūsta, kai pralaimi jo mėgstama komanda. Dėl kitų žmonių nelaimių kartais sielojamės ne mažiau negu dėl savų. Tad likimas plačiąja prasme yra žmogaus pasitenkinimas ne tik savo individualia lemtimi, bet ir kitų žmonių dalia, savo tautos, pagaliau visos žmonijos būkle.
Ar žmogus laimingas ar ne gali pasakyti tik jo paties savijauta, bet tuomet iškyla klausimas, ar likimas yra tik subjektyvus išgyvenimas, tik psichologinė būsena, prie kurios nėra ko daugiau pridėti? Aš manau, kad vien subjektyvumu paremtas likimas negali būti tikras, tai sakyčiau ir iliuzijų pasaulis. Likimui tikrąja prasme nepakanka vien gerosios savijautos, vien subjektyvumo, jam reikalingi mano nuomone ir tam tikri teigiami, objektyvūs išgyvenimai. Šiuo atveju galima pritaikyti aristotelišką eudaimonia sampratą, kad žmogus tik tada gali būti ,,eudaimon,, , tai yra laimingas, kai jo gyvenimas atitinka tam tikrus protingo ir gero gyvenimo reikalavimus, taikytinus visiems žmonėms.
Tai gi žmogus susiduria su dvejomis sampratomis apie laimingą gyvenimą, ką tik mano paminėtą ir galime vadinti subjektyviu, o kitą- objektyviu. Pirmuoju atveju likimo atskaitos taškas yra individo savijauta, antruoju- gyvenimo atitikimas tam tikrus standartus,momentus. Abu aspektai yra reikšmingi, o kuris reikšmingesnis priklauso nuo konkrečių atvejų ir neabejotinai nuo žmogaus.
Objektyvioji žmogaus gyvenimo pusė, istorinė, kultūrinė jo darbų, jo asmens atminimas taip pat yra reikšmingas. Tikrajam likimui reikalinga subjektyvi savijauta ir reikšmingas objektyvumas. Paradoksas, bet dabarties vargus gali palengvinti pripažinimo ir įvertinimo ateityje numatymas. Bet toks numatymas neturi būti iliuziškas. Žmogus gali būti laimingas plačiausia prasme, kai pats yra patenkintas savo gyvenimu bei pasauliu ir kai suvokia, jog ilgam palieka apie save gražų atminimą. Tačiau tikrovėje šitokia laimė vargu ar pasiekiama. Realiame gyvenime jaustis visiškai laimingam neįmanoma dėl to, kad niekada negali būti patenkinami visi siekiai, norai ir geismai. Jaustis visiškai laimingam neįmanoma ir dėl to, kad žmogui gali paprasčiausiai vienoda, monotoniška laimė nusibosti. Vis dėl to verta norėti būti laimingam ir žinant, kad aukščiausia prasme laimė nepasiekiama. Vienu požiūriu būdami laimingi, kitu požiūriu galime jaustis nelaimingi, ne visada būname patenkinti savo likimu ir tada, kai didesnė laimė atsveria mažesnę nelaimę. Taigi apie likimą, kaip įvairiapusišką ir nuolatinį pasitenkinimą gyvenimu, galime kalbėti tik kaip apie idealų vaizdinį, gyvuojantį visuomenės sąmonėje. Idealas yra kaip horizonto linija- kiek žingsnių žengiame jos link, tiek ji nuo mūsų tolsta.
Gyvenant mums lemta patirti ir pergalių, ir pralaimėjimų. Pasiekus brandos amžių, dažnam tenka su kartėliu pripažinti, kad jaunystės lūkesčiai neišsipildė ir kad, jaunystės akimis žvelgiant iš esmės pralaimėta. Jei mūsų praeitis mus liūdna, gyvenimas dabar atrodo ir nenusisekęs. Pralaimėjimo suvokimas yra nelengvas išmėginimas, tačiau nereikia pamiršti, kad laimi tas, kuris su pralaimėjimu nesusitaiko, nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Dažnas žmogus dar jaunystėje susidaro savo tikslų ir siekių, sėkmingo ir laimingo gyvenimo viziją, stengiasi ja vadovautis. Tam turi įtakos daugelis dalykų- individualūs polinkiai ir patirtis, artimų žmonių nuomonė, socialinės aplinkos įpročiai, kultūrinis išprusimas. Gyvenimo sėkmė labiau lydi tą žmogų, kurio laimės vizija yra daugiau ar mažiau tikroviška- atitinka objektyvias galimybes, individualybę ir būdo bruožus.

www.mokslai.lt

Dalykai kuriuos vertėtų prisiminti

Tu esi unikalus ir kitų tokių daugiau nėra.

Tavo gyvenimas gali būti toks kokio tu nori.

Skaičiuok džiaugsmus, o ne rūpesčius.

Visi atsakymai yra tavyje.

Suprask, turėk ryžto, būk stiprus.

Neribok savęs.

Tiek daug svajonių laukia savo išsipildymo.

Niekas taip nervų negadina kaip nervų gadinimas.

Nežiūrėk į dalykus per daug rimtai.

Nesikrimsk.

Draugystė – išmintinga investicija.

Suprask kad niekada ne vėlu.

Daryk įprastus dalykus neįprastu būdu.

Niekas negali sugadinti tau dienos be tavo leidimo.

Niekada neturėsi visko iš karto.

Gyvenimas yra kelionė, ne tikslas.Mėgaukis.

Pats populiariausias melas šioje planetoje : „Kai aš gausiu tai ko noriu aš būsiu laimingas“

Laimingi tie, kurie duoda o ne ima.

Laimingiausios gyvenimo akimirkos yra bevertės jei jomis nėra dalinamasi.

Nuo šiol skųstis draudžiama.

Ieškok galimybių ne garantijų.

Gyvenimas yra tai kas bus, o ne tai kas buvo.

www.mintys.lt

Kaip aš šiandien elgiausi su draugais?

Iš naminių gyvūnų mes galime daug sužinoti apie nesavanaudišką meilę. Katinas ar šuo pasilieka su mumis – ar juos kviestume, ar varytume, kai jie mums trukdo. Jie yra visada šalia ir nieko nelaukia už tai mainais.
O mes ar esame tokie patys ištikimi savo draugams, ar reikalaujame, kad jie būtų šalia mūsų, kai mums jų reikia? Gal juos “nurašome”, jei jie neatsiskleidžia mums, mus nuvilia arba mums nepritaria? Pačiam būti draugu arba turėti draugą nereiškia reikalauti. Tai nereiškia ir keršyti, jeigu mūsų reikalavimai nepatenkinami.
Kitiems mes galime leisti būti draugiškiems ir nekelti jiems reikalavimų. Tai reiškia priimti ne tik jų dėmesį ir meilę, bet ir nedėmesingumą bei tylėjimą. Draugai nėra pažadai, kurie turi būti ištesėti, ar tarnaujantys garbintojai. Draugai – tai palaiminimas. Kuo daugiau elgsimės su jais kaip su palaiminimu, tuo gausiau būsime jais palaiminti.

Kaip aš šiandien elgiausi su draugais? Ar galiu leisti savo draugams būti savimi, savaip rodyti meilę ir pagarbą.

www.mintys.lt

Gyvenimas yra dabar

Mes ne mažai laiko turime, bet daug jo prarandame. Gyvename ne trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį. Mokantiems pasinaudoti, gyvenimas ilgas. Dažnai kažkam vis tarnaujame, tik nepriklausome sau. Prisimink kada tiksliai įvykdei savo užmojus, kiek dienų praėjo taip, kaip buvai numatęs, kada galėjai atsidėti sau, kada veidas buvo ramus, kada siela nedrebėjo, koks per tokį laiką padarytas darbas tikrai priklauso tau. O kiek nusineša paika linksmybė, godi aistra.
Gyvenate vis ruošdamiesi gyventi ateityje, nepagalvodami apie būties trapumą. Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. O kas garantuoja ilgą gyvenimą? Kiek laiko skiriama apskaičiavimams, kiek laiko tykojama, kiek bijoma, kiek pataikaujama. Neleidžia atsikvėpti nei nelaimės, nei pasiekimai. Išblaškyta siela nepriima nieko aukštesnio. Reikia sunaudoti laiką taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Reikia mokėti gyventi, o ne užsibūti, reikia mokėti plaukioti, o ne būti ilgai blaškomam.
Gyvenimą stengiamasi pertvarkyti jo pačio sąskaita. Veiklos metmenys nukeliami į tolybes, o juk svarbiausias nuostolis yra atidėliojimas: iš mūsų ištraukia kiekvieną dieną, žadėdamas ateiti, jis išplėšia dabartį. Didžiausia kliūtis – laukimas: jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną. Jūs tvarkote tai, kas likimo rankose, atmesdami tai, kas jūsų pačių rankose. Ko laukiate? Visa kas ateis, yra neaišku, taigi gyvenkite tuojau pat. Tai ką dabar veikiame yra trumpa, ką veiksime – netikra, o ką jau nuveikėme – užtikrinta.
Norėdami žinoti koks trumpas gyvenimas, pagalvokite kelinta jūsų dalis priklauso jums patiems.

www.mintys.lt

9 mažos pokalbio paslaptys

Kas yra pokalbis psichoanalizės požiūriu?
Pokalbis yra tam tikras kolektyvinis sapnas. Žodžiais galima viską sau leisti: atsikratyti tų, kurie mums nemalonūs, išvykti į kelionę, užmegzti meilės ryšį ir t. t. Tai, kas vyksta, dažnai panašu į sapną: pokalbį sudaro sakiniai, sklindantys į visas puses; jų jungiamoji gija yra daugiau minčių asociacijos negu logika.

Koks yra ryšys tarp žodžio ir maisto?
Valgymas kartu yra mūsų priklausomybės ženklas. Gyvendami bendroje kultūroje laikomės tų pačių draudimų. Taip mes tapatinamės su kitais. Iš tiesų mes valgome dar ir tai, kuo dalijamės kalbėdamiesi.

Ar pokalbį sudaro tik žodžiai?
Ne, nes reikia skirti turinį (tai, ką pasakome) nuo išraiškos būdo (to, kaip sakome). Palyginti su žodžiais, žvilgsnis, gestai, tonas ir balso aukštis yra nesąmoningos strategijos. Jei jų skirtumas yra reikšmingas, tai gali pastūmėti pokalbio dalyvį leisti išgirsti šį nesutapimą ir demaskuoti. Apskritai, žodžiais galima tiek atsiskleisti, tiek ir pasislėpti.

Ar galima būti absoliučiai atviram kalbantis?
Ne. Egzistuoja taisyklės, kurių esame priversti laikytis arba bent jau per šiurkščiai nepažeisti, nes kitaip nepavyks užmegzti ryšio su kitu. Tai – pagrindinė pokalbio funkcija. Mokėti pakreipti kalbą tarp to, ką manome, ir to, ką matome ir girdime, yra menas. Autentiškumo kortą gali mesti tik pamišėliai ir menininkai, nes iš jų niekas nesitiki taisyklių paisymo ar mokėjimo.

Vadinasi, visko sakyti negalime?
Ne. Reikalavimas viską pasakyti rodo norą užvaldyti kitą asmenį. Norėdami viską sužinoti apie kitą, siekiame iš jo atimti laisvę. Jei pažeisime kito asmens intymumą, šis gali prarasti norą kalbėti. Tai – „totalitarizmas”. Prisiminkime mamas, prašančias savo vaiką viską joms pasakyti. Baisiausia tai, kad šis užvaldymas vyksta prisidengiant laisvės vardu. Turime teisę nutylėti kai kuriuos dalykus ir pasirinkti tą, kuriam juos pasakysime. Tai galioja visiems: tėvams, vaikams, sutuoktiniams ir draugams. Viską sakyti savo vaikui yra irgi nedora – apsunkindami jį savo istorija, trukdome jam gyventi savo gyvenimą ir kurti savo istoriją.

Kodėl vieniems lengva kalbėti, o kitiems sunku?
Mokėjimas kalbėti, be kita ko, priklauso nuo to, kaip vaikas bendrauja su savo tėvais. Jei šeima bendrauja tylomis arba prie televizoriaus, kalbėti bus sunku ir suaugus. Kitas reikalas, jei nuo vaikystės vaikas prie stalo naudojasi progomis papasakoti, kaip sekėsi mokykloje, kokie jo santykiai su draugais ir pan. Jei paauglystėje vaikas laikinai užsisklendžia, norėdamas parodyti tėvams, jog tai, ką jie pasakoja, jam neįdomu, arba demonstruoja, kad jam negera šeimoje dėl kitų priežasčių, tai visai normalu.

Kodėl kai kurie asmenys kalba ir nieko nepasako?
Jie slepiasi už žodžių. Jų nesąmoningas tikslas – vengimas kalbėti apie save. Vaikystėje jiems daug kartų kartojo, kad nereikia sakyti kai kurių dalykų, t. y. visko, kas intymu (kūnas, seksas). Apskritai, esame labiau įpratę vartoti žodžius tam, kad informuotume, siektume tikslo…, o ne išsipasakotume, išsikalbėtume. Tarp sakymo ir išsikalbėjimo yra didelis skirtumas. Išsikalbėjimas atskleidžia subjektyvumo dimensiją, tai momentas, kai asmuo realiai „įsitraukia” on line casino į pokalbį.

Ką laikome geru pokalbiu?
Gero pokalbio metu jūs jaučiate, jog egzistuojate ir esate reikšmingas.

Koks yra pokalbio mobiliuoju telefonu pobūdis?
Aš nemanau, kad šiuo atveju galima kalbėti apie pokalbį. Pirmas klausimas: „kur esi?” – parodo, kad siekiame lokalizuoti kitą asmenį. Tai būdas užsitikrinti kito buvimą, o pats turinys nelabai ir rūpi. Taip primeni kitam, jog esi čia, nors būtent tuo metu su juo nesi. Skirtumo tarp buvimo ir nebuvimo išnykimas gali pakenkti norui susitikti ir, užuot plėtęs ryšius, vis labiau izoliuoti žmones.

Pokalbio taisyklės vakar ir šiandien
1812 m. abatas Morellet sudarė „pagrindinių ydų, gadinančių pokalbį”, sąrašą. Tačiau ar šiandien jos vis dar laikomos ydomis?

Nedėmesingumas
Išsiblaškymas ar akimirkos užsisvajojimas nebe taip griežtai smerkiamas. „Įsipareigojimas klausyti yra socialinis įstatymas”, kurio nebepaisoma.

Pokalbio pertraukimas
Pokalbio dalyvio pertraukimas yra dažnas, bet į jį nebežiūrima kaip į kaltę. Tai įrodymas, kad dalyvauji ginče ir turi tam tikrą poziciją. Triukšmingas ir gyvas pokalbis šiandien įrodo, kad jis nenuobodus.

Besaikis proto demonstravimas
Anksčiau protą demonstruoti reikėjo, bet ne per daug. Dabar jo parodoma nepakankamai. Geras pokalbis pasižymėjo pikantiškumu, kūrybingumu ir lengvumu. Tai vis dar reikšmingas mūsų pokalbio kultūros bruožas.

Egoizmas
Kalbėti apie save nebuvo priimtina. Šiandien tai daroma visada ir nesivaržant. Tai nebėra didelis trūkumas, nebent apie savo gyvenimą pasakojama tuščiagarbiškai. Dabartinės mūsų diskusijos yra daug asmeniškesnės ir spontaniškesnės.

Despotizmas ir dominavimas
Visada reiktų vengti to, kuris monopolizuoja pokalbį, norėdamas išaukštinti save! Aplink save jis sukuria tik nuobodulį ir tylą.

Pedantizmas
Kalbėjimas apie asmenį iškilmingu ir jausmingu tonu reiškė pedantizmą. Reikėjo perteikti savo žinias, bet ne įkyriai. Ši yda aktuali ir šiandien.

Minties šuoliai
Abatas Morellet rašė, kad „minčių nerišlumas yra pagrindinė pokalbių yda”. Šiandien į šokinėjimą nuo vienos minties prie kitos reaguojama palankiai. Tai rodo, jog esame linksmi ir turime ką pasakyti.

Juokavimas
„Sąmojis ir kalambūrai” yra „bet kurios geros diskusijos rykštės”, nes jos sukuria „triukšmingą ir per daug pakilų linksmumą”. Toks saiko supratimas mūsų dienomis nuobodokas. Taip pat jam nepriimtinas ir išjuokimas, kuris „padaro žmogų juokingą”, nors blogo linkėjimas tapo mūsų pokalbių didžiąja klasika.

Prieštaravimo dvasia
Nesutarimas, įsikarščiavimas ar pykimas ant pokalbio dalyvio reiškė sulaukėjusį elgesį. Reikėjo išsiskirti „patenkintam kitais ir savimi”. Šiandien kuo daugiau ginčijamasi, tuo pokalbis gyvesnis.

Privatus pokalbis
Anksčiau pokalbis turėjo būti malonus visiems. Šiandien pokalbis grupelėse yra sielų giminystės ženklas (išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai kitos grupės yra niekinamos).

www.mintys.lt