Category Archives: Gyvenimo prasmė

Atsakomybė ir sąmoninga kalba

Žmonės mėgsta apkalbėti, skųstis, kaltinti. Žinoma, šios nemalonios, žlugdančios kalbos yra lengvai pastebimos artimuosiuose, drauguose, pažįstamuose, bet toli gražu ne savyje. O kodėl jų nepastebime savyje? Ar mūsų kalba švari? Nuoširdžiai manau, kad visi turime kur pagerinti savo kalbą. Dažnu atveju trūksta objektyvumo, sąmoningumo savęs atžvilgiu. Daugelis mūsų kalbų yra nesąmoningos, nes situacijos, kurios mums nutinka kartojasi, esame jas patyrę anksčiau, todėl kalbame ar elgiamės taip, kaip anksčiau kalbėdavome ar elgdavomės.

Kokios yra nemalonių, žlugdančių kalbų pasekmės? Ironija ir sarkazmu persmelktos kalbos nėra malonios. Jos gali padėti pasijusti trumpam pranašesniu, ar sukelti vieną kitą juoko pliūpsnį, bet už tai brangiai sumokame. Mokame savo emocinėmis būsenomis, dėl nepelnyto savęs aukštinimo ar kito žeminimo, viduje pradedame save vertinti vis prasčiau, krenta savigarba ir pasitikėjimas savimi. Daromės vis mažiau atsparūs išoriniams neigiamiems reiškiniams, lengviau „limpa“ žalingi įpročiai. O bendriausiu aspektu, tai blogina mūsų pačių ir artimųjų sveikatą.

O dabar apie akivaizdesnes pasekmes. Žmonės pradeda su jumis bendrauti vis uždariau, pradedate jaustis vienišas, nes jums trūksta nuoširdaus bendravimo. Vis dažniau įsiveliate į įvairiausias pykčiu persunktas diskusijas ir situacijas. Liūdinate jus supančius žmones, o labiausiai save. Visa tai susiveda į nelaimingas, beviltiškas, depresyvias būsenas. Kuo toliau, tuo labiau jos užsitęsia ir kankina.

Jeigu sekate mintį, greičiausiai jau nusprendėte, kad atėjo laikas nutraukti tokias kalbas, jei jau jos turi tokį didžiulį neigiamą poveikį. O jei dar ne, susimąstykite kur jus šios kalbos nuves. Taisyti savo kalbą į konstruktyvią, malonią, save ir kitus pakeliančią nėra vienos dienos užduotis. Pirma, svarbu pradėti sąmoningai suprasti ką, kaip ir kodėl sakome arba kitaip, klausytis savo paties kalbos. Turėsite įdėti pastangų, bet, manau, tai verta pastangų. Antra, pamažu, neskubant stengtis keisti savo kalbėjimo tempą, intonaciją, vartojamus žodžius, kad ji darytųsi vis malonesnė mūsų pačių ausiai. Trečia, bene svarbiausia yra keisti reiškinių matymo perspektyvą. Skundžiamės, kaltiname, apkalbame, nes nesąmoningai ieškome tam priežasčių. Pradėkime ieškoti priežasčių kodėl galime pasakyti komplimentą, pagirti, ar išsakyti tai, ką nuoširdžiai galvojame.

Prisiimkime absoliučią atsakomybę ne tik už tai, ką kalbame, bet ir visus kitus dalykus bei vykstančias situacijas. Tokiu atveju nebelieka priežasčių dėl ko nors skųstis. Atsakomybės prisiėmimas reiškia suvokimą jog galime iš esmės pakeisti ar bent jau įtakoti aplinkybes, įvykius, kalbą. Nuo to momento, kai prisiimame absoliučią atsakomybę pradedame ieškoti sprendimų, o ne dėl ko čia dar pasiskųsti…

Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie yra „vaikščiojantys negatyvumo kamuoliai“ arba „energetiniai vampyrai“. Jiems nuolatos vyksta nelaimės, jie visada turi kuo pasiskųsti ar ką apkaltinti. Labai noriu, kad jūs taptumėte tokio žmogaus priešingybe. Kol maloni, konstruktyvi kalba nėra jūsų kasdienė kalba, būtina vengti tokių žmonių. O jei jau tenka su jais bendrauti, nekreipkite dėmesio į jų kalbas, nepriimkite jų už rimtas. Jei būsite kantrus ateis metas, kada jiems patiems atsibos jų kalbos ir pasitrauks nuo jūsų. Jie neturi ką duoti žmonėms,  o tik nori imti iš iš jūsų energiją. Jų kalbos pražūtingos.

Kai kitą kartą kils noras prisijungti prie kaltintojų būrelio, stabdykite save, įkvėpkite giliai, nusiraminkite ir pagalvokite ar tai, ką norite pasakyti yra konstruktyvu, malonu, prasminga, gyva ir nuoširdu. Tegul jūsų kalbos kuria, o ne griauna!

bendravimas

20 patarimų kokybiškam bendravimui

Bendravimas pagal Abraham’o Maslow’o poreikių piramidę užima trečią vietą pagal svarbumą žmogaus gyvenime (po fiziologinių ir saugumo poreikių patenkinimo). Bet ar tikrai bendravimą su žmonėmis iškeliame į tokią svarbią vietą? O gal tai mums yra kažkas pastovaus ir nesikeičiančio? Neturėtų būti. Jei tobulėjame kaip asmenybė, tai bendravimo tuo labiau neturėtume palikti „už borto“, nes čia viena iš tų sričių kur galimybės tiesiogine prasme yra neribotos. Ar atsirastų žmogus, kuris nenorėtų dar labiau praturtinti savo socialinį gyvenimą?

Šiame straipsnyje pateikiu koncentruotą medžiagą bendravimo (komunikacijos) tema, kurią pats ilgai rinkau ir gryninau. Turėkite omenyje, kad tai nėra absoliučios tiesos. Įsigilinkite, eksperimentuokite, klausykitės intuicijos kada pagal situaciją galima vieną ar kitą patarimą (instrukciją) pritaikyti. Neapsigaukite, kai kurie patarimai atrodo labai paprasti, bet jei pasigiliname suprantame jog juos pritaikyti nėra taip paprasta. Žinau, kad nuoširdžiai taikomi šie patarimai bendravimo kokybę gali pakelti į neregėtas aukštumas. Taigi, pradedame!

1. Bendravimas tarp žmonių nėra statiškas. Tai nuolatos judantis, evoliucionuojantis ir besikeičiantis procesas. Jei to nepastebime, susirūpinkime, nes tai anksčiau ar vėliau atsisuka prieš mus pačius.

2. Meluoti – užtikrintai viską žinoti. Sakyti tiesą – parodyti tikrąjį save.

3. Pirma atidžiai klausykimės ir tik pilnai išklausęs pradėkime patys kalbėti. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti kodėl žmogus turi dvi ausis ir vieną burną?

4. Bendraudami būkime lankstūs. Prisitaikykime visur, kur tai nežlugdo mūsų asmenybės.

5. Nesivelkime į niekur nevedančias diskusijas. Nutraukime nekonstruktyvų (neigiamai veikiantį) bendravimą.

6. Būkime patikimais ir sąžiningas – taip atversime žmonių širdis ir jų sužinosime jų slapčiausias, o tuo pačiu svarbiausias mintis.

7. Jei norime, kad mus mylėtų – patys mylėkime. Jei norime, kad mus gerbtų patys gerbkime ir t.t. Viskas prasideda nuo mūsų.

8. Būkime kuo naudingesni kitiems (domėkimės žmonėmis, jų problemomis, išgyvenimas, džiaugsmais ir t.t.).

9. Nuoširdžiai žavėkimės kitais.

10. Bendraudami užgniaužkime savanaudiškumą. Galvokime ne apie tai, ką aš galime gauti, o apie tai, ką galime duoti.

11. Nekalbėkime netiesos. (Dievo įsakymas!)

12. Kokia yra idealių santykių tarp vyro ir moters paslaptis? Moteris į vyrą turėtų žvelgti kaip tarnaitė į karalių, o vyras į moterį kaip tarnas į karalienę. (Tomas Girdzijauskas)

13. Prisiminkime – esame tai, ką sakome.

14. Nepertraukinėkime pašnekovo. Neskubinkime žmogaus savo kūno kalba (greitai ir dažnai nelinkčiokime ir pan.).

15. Garsiai, aiškiai ir užtikrintai tarkime žodžius.

16. Vertinkime savo žodį – kalbėkime tik tiek, kiek būtina.

17. Visada išlikime geranoriškais, bet taip pat turėkime bendravimo ribas. Neklausykime melagysčių, apkalbinėjimų, dejavimų. Venkime žmonių, kurie nuolatos tokias kalbas skleidžia.

18. Su savimi visada kalbėkime pagarbiai (net ir mintyse). Tai būtina norint palaikyti aukštą savigarbą!

19. Žodžiai turi grįžtamąjį ryšį (energijos tėkmė). Liežuviu neskleiskime pykčio, pagiežos, pavydo, nes visa tai sugrįžta su kaupu.

20. Kiekvienas mūsų ištartas žodis – tai atsakomybė už save prieš kitą. Ar visada ją prisiimame?

Šie patarimai gali būti tiek vertingi, kiek gyvi mūsų sąmonėje. Taigi, kaip tada kuo dažniau juos sau priminti? Atsispausdinkime ir pasikabinkime matomoje vietoje, pavyzdžiui, ant šaldytuvo! Padarykime tai dabar, nes vėliau pamiršite.

Maslou poreikių piramidė

Alternatyvus būdas paaiškinti žmogaus elgseną yra susijęs su poreikių, kuriuos žmogus siekia patenkinti, suvokimu. Pagal Maslou (Maslow, 1943) pasiūlytą teoriją esama 5 poreikių lygmenų, lemiančių žmonių elgseną:

  1. fiziologiniai poreikiai: maistas, vanduo, pastogė;
  2. saugumo poreikiai: apsauga nuo pavojų, grėsmių ir vargų;
  3. socialiniai poreikiai: priklausomybės kokiai nors grupei jausmas, draugystė, parama;
  4. poreikis būti gerbiamam ir pripažintam: savivertė, reputacija, statusas, aplinkinių pagarba ir pripažinimas.
  5. savęs aktualizavimo (saviraiškos) poreikis: poreikis išreikšti savo galimybes siekiant nuolat tobulėti.

Penki išvardinti lygmenys, pasak Maslou, sudaro poreikių hierarchiją, pavaizduotą 1.3. pav. Maslou teigia, kad poreikiai sudaro hierarchiją (arba piramidę), kadangi žemesniojo lygmens poreikius būtina patenkinti pirmiausiai. Tik patenkinęs šiuos poreikius, žmogus siekia patenkinti aukštesniojo lygmens poreikius. Taip, sušalęs ir išalkęs žmogus sutelks visą savo dėmesį ir pastangas šilumai ir maistui gauti, pamiršdamas apie aukštesniojo lygmens poreikius. Sušilęs ir pasisotinęs, jis pradės ieškoti saugumo, o vėliau ir malonumų bendraudamas su kitais žmonėmis.

Paveikslėlis 1.3.Maslou poreikių piramidė

Iš Maslou teorijos galima daryti išvadą, kad patenkinę žemesniojo lygmens poreikius, mes atkreipiame savo dėmesį į kito lygmens poreikius, kurie mums įdomūs tol, kol jų nepatenkinsime. Maslou teigia, kad bandydami „išreikšti save“ mes visi pereiname nuo vieno hierarchijos lygmens prie kito. Vis dėlto saviraiškos samprata yra ginčytina, kadangi atlikdami tik nedaug darbų mes galime patenkinti šį poreikį. Judėjimas aukštyn per poreikių hierarchiją bus nebūtinai toks tiesus, kaip spėjo Maslou. Mus gali veikti mūsų nepatenkinti aukšti poreikiai ir tuo pačiu metu mes galime turėti ir žemesniojo lygmens poreikių. Vienas iš Maslou teorijos padarinių yra tas, jog aukštesniojo lygmens poreikiai – pagarbos ir saviraiškos poreikiai – stipriai lemia mūsų elgseną, kadangi jie stiprėja tenkinant kitus poreikius. Žemesniojo lygmens poreikių svarba mažėja juos tenkinant. Taigi, būtina sukurti tokią darbuotojo atlyginimo darbe schemą, kuri padėtų žmogui kilti aukštyn nuo vieno poreikių lygmens prie kito. Praktiškai tai reiškia, kad vadybos vaidmuo yra padėti darbuotojui rasti savo darbo prasmę ir kuo daugiau tobulinti savo galimybes.

Nepaisant to, kad pasirodžiusi Maslou teorija vėliau ir susilaukė gana griežtos kritikos už nelankstumą ir schematiškumą, Maslou svariai prisidėjo prie gilesnio žmogaus elgsenos darbe prigimties sampratos.

laimes kaina

Kiek kainuoja laimė?

Kasdien nuo ryto iki vakaro netylančios politikų bei ekonomikos ekspertų grėsmingos kalbos apie krizę jau taip įgriso, kad daugeliui kelia tik šypseną. Nuskambės kaip paradoksas, bet gal visi šie gresiantys nepritekliai išmokys mus pasijusti bent truputį laimingesniais?

Tiksliau – privers permąstyti, kas mums teikia laimės. Tuo tarpu mokslininkai vis nesiliauja ginčytis, kokie žmonės yra nelaimingesni – nieko neturintys ar visko pertekę.

Laimės genai

Keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys čiabuviai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek ne daug, kad jie gali pasijusti laimingi nuo visu gražumu išskleidusios gėlės.

Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo?

Laimės pojūtis siejamas su pačiais įvairiausiais dalykais. Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkai, ištyrę apie 1 tūkst. dvynių porų, nustatė genus, kurie daro žmones laimingus. Tiesa, nuo šių genų priklauso tik apie pusę mūsų laimės pojūčių. Likę veiksniai – santykiai, sveikata ir karjera.

Tyrimo dalyvių, kurių amžius svyravo nuo 25 iki 75 metų, mokslininkai klausė, ar jie patenkinti savo gyvenimu. Kadangi vadinamieji monozigotiniai dvyniai turi vienodus genus, o dizigotiniai – skirtingus, mokslininkams pavyko nustatyti bendrus genus, kurie įtakoja žmogaus charakterį ir lemia žmonių polinkį į laimę.

Pasak mokslininkų, teigiamas savybes paveldėję žmonės, turi „laimės atsargų“, kurias gali panaudoti sunkiu metu. Šį „emocinį rezervą“ sudaro tokios savybės, kaip polinkis bendrauti, ramybė ir patikimumas.

Laimingesni uždirba daugiau

Kitas britų mokslininkas bandė sudėlioti matematinę laimės formulę, kurios kintamieji – laikas, praleistas darbe arba važiuojant į jį, bendraujant su artimaisiais, miegant ar sportuojant. Tačiau mokslininkai pažymi, kad ši formulė gali ir neveikti. Mat vieniems minėti veiksniai iš tiesų gali sugadinti gyvenimą, o kitų gyvenimui kaip tik suteikti adrenalino žavesio.

Dar viena laimės teorija – fiziologinė: esą laimės pojūtis priklauso nuo tam tikrų hormonų kiekio mūsų organizme. Šie „laimės hormonai“ gaminasi, pavyzdžiui, valgant šokolodą. Mat kakavos pupelėse yra nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų, kurios sukelia malonumo pojūtį.

Kiti gydytojai pataria dažniau bučiuotis, nes tuo metu į kraują taip pat išskiriama endorfinų – vadinamųjų „laimės hormonų“, kurie kelia nuotaiką, suteikia žmogui lengvumo ir žvalumo pojūtį.

Anot psichologų, jaustis laimingam ne tik malonu, bet ir naudinga. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad laimė yra ne sėkmės rezultatas, o jos priežastis. Vieno tyrimo metu mokslininkai apklausė jaunus žmones, kurie dar tik kilo karjeros laiptais. Vėliau jie buvo apklausti po to, kai tapo turtingi. Pasirodė, kad karjeros pradžioje jautėsi geriau nei tada, kai gyvenime daug pasiekė.

Tuomet ir buvo padaryta išvada, kad laimingi ir gyvenimu patenkinti žmonės tiesiog geriau pasirenka gyvenimo prioritetus bei tikslus, todėl pasiekia daugiau. Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie jaunystėje save laikė laimingais, sulaukę brandaus amžiaus paprastai turi didesnių pajamų, nei tie, kurie save laikė nelaimingais.

Šios teorijos šalininkai teigia, kad laimingi žmonės ekonomiškai naudingesni, todėl valstybė turėtų rūpintis žmonių savijauta. Tam, anot jų, pirmiausiai reikėtų racionaliai organizuoti darbo valandas, užtikrinti optimalią sveikatos apsaugos infrastruktūrą, įrengti gerą transporto sistemą. Mat visa tai turi įtakos žmonių pasitenkinimo lygiui.

Trečias brolis – laimingiausias

Ekonominės laimės teorijos šalininkai, teigiantys, kad laimė ne piniguose, bet jų kiekyje, netgi paskaičiavo, kad statistiniam amerikiečiui laimę suteikia metinės 100 tūkst. dolerių pajamos. Tačiau jei pajamos didesnės, laimės esą daugiau neatsiranda.

Tai reiškia, kad pinigai suteikia laimės tik neturtingiems žmonėms. Su tuo sutiktų ir daugelis psichologų, kurie teigia, kad tik patenkinęs gyvybinius poreikius – turėti stogą virš galvos ir duonos kasdieninės, žmogus gali ieškoti dvasinės ramybės bei pasitenkinimo. Tuomet jam nereikia kasdien sukti galvos dėl kur kas „proziškesnių“ dalykų.

Tuo tarpu pajamoms padidėjus tiek, kad žmogus papildo milijonierių gretas, laimės, anot psichologų, pradeda mažėti. Šį faktą puikiai iliustruoja sulaužyti daugelio įžymybių gyvenimai.

Beje, internetinė apklausa, kurią daugiau kaip 50-ies šalių surengė rinkodaros ir informacijos kompanija „Nielsen“, parodė, kad gresiančios ekonominės krizės akivaizdoje žmonės vis dažniau prisimena, kad laimę lemia ne pinigai.

Pinigai didesnę laimę teikia vyrams, o moterys labiau džiaugiasi draugyste ir ryšiais su vaikais, bendradarbiais ir viršininkais. Anot tyrimo, moterys laimingesnės net 48-iose valstybėse iš 51. Vyrai laimingesni tik Brazilijoje, PAR ir Vietname. Tuo tarpu Japonijoje net 15 proc. daugiau moterų jaučiasi laimingesnės už vyrus.

Tyrimas parodė, kad laimę labiausiai lemia keli dalykai: finansinė padėtis, psichinė sveikata, darbas bei santykiai su partneriu. Įdomu, kad neturtingesnės, tačiau kylančios pasaulio šalys laimės požiūriu buvo pranašesnės už išsivysčiusias. Mažiausiai laimę su pinigais siejo PAR ir Venesuelos gyventojai, labiausiai – lietuviai ir indoneziečiai.

Kiti tyrimai liudija, kad kuo daugiau visuomenės poreikių patenkinama, tuo visuomenė mažiau laiminga. Pavyzdžiui, žmonės, kuriems prekybos centre tenka rinktis iš 6 kurio nors maisto produkto rūšių, jaučiasi geriau, nei tie, kurie renkasi iš 26 rūšių. Šios išvados, klausant raginimų susiveržti diržus, guodžia.

Tuo tarpu praktinės psichologijos atstovai teigia, kad žmogus yra toks, kokį pats save įsivaizduoja. Jei manysime, kad mus kamuoja nepritekliai, juose paskendę ir gyvensime. Bent keletą minučių per dieną įsivaizduojant, kad išsipildė didžiausias jūsų noras, esą galite susirasti trokštamą darbą, nusipirkti norimą namą, susirasti tobulą partnerį ar išsigydyti sunkią ligą. Tiesa, teorija pasiteisina tik tuo atveju, jei žmogus tiki tuo, ką daro. Tai ir yra šiuo atveju sudėtingiausia.

Manote, tai kvaila? Prisiminkite pasakas, kuriose laime apdovanojamas trečiasis brolis – kvailelis, kuriam atitenka karalystė, princesės ranka ir meilė. Kalbant moksline kalba, kuo didesnių pretenzijų žmogus turi, tuo sunkiau jas patenkinti.

www.technologijos.lt

Skvarbus žvilgsnis į baimės šerdį

Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:

Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“

Ką duoti turime kiekvienas

Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos… Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti? Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame. Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..? Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.

Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t. Na, vidutinis žmogus. Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.

Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..! Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“. Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno! Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti. Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi. Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!

Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu. Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis! Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia. Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu? Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu? Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!

Gyvenimo tyla

Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir  malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia – atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Svajonių darbas arba veikla pagal asmenybės prigimtį

Pagal tai, kaip žmogus reaguoja į sąvoką „darbas“, galima spręsti, kaip sėkmingai jam sekasi realizuoti save gyvenime. Stebėkime save, kai ištariame žodį „darbas“: giliai, lyg su neišsakytu priekaištu atsidūstame? Ar žodis „darbas“ mums asocijuojasi su rutina, nuoboduliu, o gal net kančia?

Sutuoktinių santykiai

Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, dovanoti daug laimės ir atvirkščiai – atnešti daug skausmo, nusivylimo, nuoskaudos ar pykčio. Bendravimo problemos ir konfliktai gali apkartinti gyvenimą, atvesti iki ligos ar net mirties.
Bendravimas tarp dviejų, savo gyvenimus nusprendusių sujungti žmonių nėra vien tik santarve ir harmonija paremti santykiai. Net tarp labai darniai sugyvenančių porų konfliktinės situacijos yra neišvengiamos. Ir barniai kyla ne vien dėl to, kad santykiai be kivirčių praktiškai neįmanomi. Dar viena problema yra lyčių skirtumai.

Vienatvė

Moksliniu požiūriu, vienatvė – viena išsamiausiai išnagrinėtų socialinių sampratų. Demografinėje literatūroje neretai randama statistinių duomenų apie vienišų žmonių absoliutų skaičių. Daugelyje išsivysčiusių šalių ( Olandijoje, Belgijoje…) vieniši žmonės sudaro 30 procentų gyventojų. JAV, 1986 m. Duomenimis, buvo 21,2 mln. vienišų žmonių. Palyginti su 1960 m., šis skaičius išaugo trigubai. Iki 2000 m. šis skaičius, turėjo padidėti dar 7,4 mln. žmonių.