Category Archives: Pamokančios istorijos

gyvenimo ismintis

Gyvenimo išmintis

Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.

– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?

Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:

– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.

Audre juroje

Sekmės ženklas

Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka.

Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios.
Po dienos kitos jis ėmėsi veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų.
Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo.
Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja.
Žmogus, veltui bandęs gesinti gaisrą, raudodamas sukniubo ant smėlio:
– Kodėl, Viešpatie? Kodėl dar ir tai?
Maždaug po valandos netoliese sustojo didžiulis laivas. Jūrininkai valtele atskubėjo gelbėti žmogaus.
–    Iš kur sužinojote, kad aš čia? – paklausė žmogelis, netikėdamas savo akimis.
–    Pamatėme kylančius dūmus, – atsakė jūrininkai.
Moralas
Gal tai, kas šiandiena tau suteikia tiek rūpesčių ir yra tie dūmai, kurie taps ženklu rytdienos sėkmei.
Bethovenas

Kaip nesuklysti, kai jūsų prašoma pareikšti savo nuomonę

Vienas iš suaugusio žmogaus požymių – polinkis reikšti savo nuomonę. Kartais kai net niekas to ir neprašo. Mes visuomet žinome kaip iš tikrųjų turi būti ir kaip būtų geriausia pasielgti… kitam.
Toliau bus pateikti du klausimai, kurie kaip tik ir pasitarnaus savotišku testu patikrinti kiek jūs jau esate suaugęs.

zydrasis verinys

Žydrasis vėrinys

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių vėrinį.
– Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė:
– O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
– Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
– Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai.
Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!
Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
– Štai, prašau,- ištiesė mergaitei. – Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė:
-Ar šis vėrinys nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.
– Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar syki suvyniojo į Žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
– Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.

meiles kaina

Meilė nieko nekainuoja

Fermerio sodyboje buvo keletas šuniukų, kuriuos jis norėjo parduoti. Surašęs skelbimą, kad parduodami 4 šuniukai, ėmėsi kalti jį prie sodybos tvoros. Bekaldamas paskutinę vinį fermeris pajuto kažin ką nedrąsiai timptelint jo kelnių klešnę. Nukreipė žvilgsnį žemyn – tiesiai jam į akis žvelgė berniukas.

“Pone,” – pasakė jis. “Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų”.

“Na,” – atitarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą, – “Šie šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja”…

Akimirkai berniukas nuleido galvą… Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn į kišenę ir ištraukęs pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:

“Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek užteks, kad galėčiau pažiūrėti šuniukus”.

“Žinoma, ” – linktelėjo fermeris ir švilptelėjo. “Šen, Doli!” – pašaukė jis.

Iš būdos linksmai išsiropštė Doli ir sekama keturių pūkuotų kamuoliukų nurisnojo link šeimininko. Mažylis prisispaudė veideliu prie tvoros. Akutės žibėjo džiaugsmu.

Šuniukams sugužėjus artyn, berniukas pastebėjo kažką brazdant būdoje. Lėtai išlindo dar vienas pūkų kamuoliukas. Tik šis buvo pastebimai mažesnis. Išvirtęs iš būdos keistai keberiodamasis šunytis iš visų jėgų stengėsi pasivyti savo gentainius…

“Aš noriu šito,” – užtikrintai šunyčio pusėn nukreipė pirštuką berniukas.

Fermeris pasilenkė prie berniuko – “Sūneli, tu juk nenori šito šunyčio. Jis niekada negalės su tavim bėgioti ir žaisti kaip šie kiti šuniukai”.

Berniukas pasitraukė tolyn nuo tvoros ir pasilenkęs kilstelėjo plačią kelnių klešnę aukštyn.

Abipus kojytės styrojo plieniniai strypai, tvirtai prisriegti prie specialaus bato. Žvelgdamas fermeriui į akis berniukas paaiškino:

“Matote, pone, aš ir pats negaliu labai greitai bėgioti – o jam reikia, kad kas nors suprastų…”

Sudrėkusiomis akimis fermeris linktelėjo ir pakėlė nuo žemės mažiausią šunytį. Rūpestingai apglėbęs, perkėlė jį į berniuko glėbį.

“O kiek kainuos?” – susirūpino berniukas.

“Nieko,” – ranka nubraukė išdavikę ašarą fermeris, – “Meilė nieko nekainuoja…”

Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia, kad kas nors juos suprastų…

Nepamirškite priminti savo draugams, kaip jie jums rūpi.

(Teksto autorius nežinomas)

sausainiu pakelis

Pakelis sausainių – istorija verta juoko ir pamąstymų…

Veiksmas vyko Latvijoje,

ten turėjau mažumėlę reikalų, o namo grįžti teko traukiniu.

Na, atėjau i stotį per anksti, nes neteisingai supratau, kada turi išvažiuoti tas traukinys.

O gal Latvijos Geležinkeliai neteisingai suprato, kada turi išvažiuoti tas traukinys.

Todėl pamatęs kioske lietuvišką laikraštį su kryžiažodžiu, nusipirkau ir nuėjau i bufetą išgerti puodelio kavos. Nusipirkau kavos ir sausainių prie jos.

Nešinas visą šitą ką tik įsigytą nuosavybę nueinu ir atsisėdu prie vieno stalelio.

Dabar nupasakosiu išsidėstymą.

Aš sėdžiu už stalo. Man iš kairės laikraštis. Man iš dešinės puodelis su kava.

Stalo viduryje sausainių pakelis.

Kitapus stalo sėdi vyrukas, kuris jau sėdėjo, kai aš atėjau.

Jis atrodo visai paprastai – portfelis, kostiumas.

Neatrodė, kad jis galėtų pasielgti kaip nors keistai.

Ir netikėtai jis palinko link stalo, pasiėmė sausainių pakelį, praplėšė jį, išsiėmė vieną sausainį ir … suvalgė:)

Tokiomis aplinkybėmis aš buvau priverstas nekreipti dėmesio.

Nes tokiems dalykams mes juk nesame ruošiami, ar ne?

Aš perkračiau visą savo sielą – ir aptikau, jog visame mano auklėjime, patyrime,

arba netgi pirmykščiuose instinktuose nėra nieko, kas man nurodytų, kaip atsakyti kažkam,

kas paprastų paprasčiausiai, ramiausiai, sėdėdamas tiesiai priešais mane pavagia vieną mano sausainį.

Aš įnirtingai spoksojau i kryžiažodį, nesugebėjau atspėti nė vieno žodžio, gurgštelėjau kavos, ji pasirodė pernelyg karšta gerti, todėl nieko kito nebeliko.

Aš susitelkiau.

Paėmiau vieną sausainį, iš visų jėgų stengdamasis nepastebėti, kad pakelis jau paslaptingai praplėštas…

Aš kovojau už savo teises, ir dar kietai:)

Aš suvalgau tą sausainį.

Suvalgau labai išraiškingai ir matomai, kad anam neliktų jokių abejonių dėl to, ką aš darau.

O anas pasiėmė kitą.

Paėmė kitą sausainį ir jį suvalgė.

Aiškiai kaip diena.

O bjauriausia tai, kad aš nieko nesakiau pirmą kartą, todėl atrodė kažkaip net dar nepatogiau pradėti aiškintis šį klausimą po antrojo karto.

Vėl įbedžiau akis į kryžiažodį, vėl nesugebėjau nieko sugalvoti, todėl parodžiau ryžtingumą ir pasiėmiau dar vieną sausainį.

Ir mudviejų akys sekundėlei susitiko.

Ir abu nukreipėme žvilgsnius šalin.

Ore po truputį kaupėsi krūviai.

Aplink stalą tvyrojo šiokia tokia įtampa.

Šitaip mes ištuštinome visą pakelį.

Jis, aš, jis, aš…

Na, jame tebuvo aštuoni sausainiai, bet dabar jau atrodė, kad tuos sausainius valgome visą gyvenimą.

Kai tuščias pakelis gulėjo tarp mūsų kaip nukautas, tas vyriškis pagaliau atsistojo ir pasišalino.

Aš, suprantama, atsidusau iš palengvėjimo.

 

Taip jau atsitiko, kad po minutės pasigirdo kvietimas į mano traukinį,

todėl aš užbaigiau kavą, pakėliau laikraštį,

o po tuo laikraščiu… buvo MANO sausainiai…

(Teksto autorius nežinomas)

sviesa

Mąstantis studentas

Kartą vienas protingas profesorius universitete uždavė savo studentams tokį klausimą: „Ar visą tai, kas egzistuoja, sukūrė Dievas?“

Vienas studentas drąsiai atsakė: „Taip, sukūrė Dievas“.

„Dievas viską sukūrė?“ – paklausė profesorius.

„Taip, sere.“ – atsakė studentas.

Profesorius paklausė: „Jeigu Dievas viską sukūrė, reiškia, Dievas sukūrė blogį, jeigu jau blogis egzistuoja. Ir pagal tą principą, kad mūsų darbai parodo, kas mes esame, reiškia, kad Dievas yra blogis“.

Studentas nutilo, išgirdęs tokį atsakymą. Profesorius buvo labai savimi patenkintas. Jis pasigyrė studentams, jog dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu – tai mitas. Nes sąvokos „Dievas“ ir „blogis“ prieštarauja viena kitai ir viena kitą paneigia.

Kitas studentas pakėlė ranką ir paklausė: „Ar galiu Jums užduoti klausimą, profesoriau?“

„Žinoma“, – atsakė profesorius.

Studentas atsistojo ir paklausė: „Profesoriau, ar egzistuoja šaltis?“

„Kas per klausimas? Žinoma, egzistuoja. Ar tau niekada nebuvo šalta?“

Studentai prapliupo juokais iš jaunuolio klausimo.

Jaunuolis atsakė: „Iš tiesų, sere, šalčio nėra. Pagal fizikos dėsnius, tai, ką mes vadiname šalčiu, laikoma šilumos nebuvimu. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) yra visiškas šilumos nebuvimas. Šioje temperatūroje visa materija tampa inertiška. Šalčio nėra. Mes sukūrėme šį žodį, kad įvardintume, ką mes jaučiame kai nėra šilumos.“

Studentas tęsė: „Profesoriau, tamsa egzistuoja?“

Profesorius atsakė: „Žinoma, egzistuoja“.

Studentas atsakė: „Jūs vėl neteisus, sere. Tamsos taip pat nėra. Tamsa – tai šviesos nebuvimas. Mes galime tyrinėti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime naudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daugybę spalvų ir išmatuoti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Mes negalime išmatuoti tamsos. Šviesos spindulys, patekęs į tamsią erdvę, ją apšviečia. Kaip jūs galite išmatuoti, kiek tamsi yra kuri nors erdvė? Jūs matuojate, kiek šviesos joje yra. Ar ne taip? Tamsa, tai sąvoka, naudojama apibūdinti, kas vyksta kai nėra šviesos.“

Galų gale jaunuolis paklausė: „Sere, ar blogis egzistuoja?“

Šį kartą profesorius jau nebe taip pasitikėdamas atsakė: „Žinoma, aš jau pasakiau. Mes tai matome kiekvieną dieną. Žiaurumą tarp žmonių. Daugybę nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Šie pavyzdžiai parodo blogio apraiškas.“

Ir šį kartą studentas atsakė: „Blogio nėra, sere, arba, galima sakyti, jis neegzistuoja pats sau. Blogis – tai paprasčiausiai Dievo nebuvimas. Jis panašus į tamsą ir šaltį, tai žodis, sukurtas žmogaus, kad įvardintų Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis – tai ne tikėjimas arba meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos meilės nebuvimo žmogaus širdyje rezultatas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos, arba tamsa, kuri ateina, kai nėra šviesos“.

Profesorius atsisėdo.

Šio jaunuolio vardas – Albertas Enšteinas.