Sąmonė, siela. Supratimo raida.

Pirmasis filosofinės sąmonės koncepciją paskelbė graikas Anaksagoras ( penktas amžius prieš mūsų erą). Sąmonę jis pavadino “nus”, apibūdindamas ją kaip amžiną ir visagalį judėjimo šaltinį, būtiną visų gyvų būtybių dalį. Nus buvo suprantama kaip pasaulį tvarkantis protas. Tačiau, kaip pažymi Aristotelis ir Platonas, pats Anaksagoras savo koncepcijos neišvystė.
Aristotelis knygoje “Apie sielą” sąmonę laikė esant svarbesne už sielą. Anot Arsitotelio negimęs žmogus (vaisius) turi vegetacinę sielą, kūdikis – jutiminę, o suaugęs žmogus įgyja sąmoningą – dieviškąją – sielą.
Paltonas teigė, kad žmogus turįs trilypę sielą: nemirtingąją, mirtingą ir augalinę. Nuo nemirtingosios priklausąs protas, valia , suvokimas ir mastymas. Jos būstinė esanti aukščiausioje galvos smegenų dalyje – pusrutuliuose. Mirtingoji esanti stuburo smegenyse. Tai gyvulinė siela, tvarkanti emocijas ir aistras. Augalinė siela, tvarkanti žemiausius žmogaus geismus, apetitą ir kt. , esanti žemiausioje stuburo dalyje – už pilvo ir dubens. Platono prielaida, kad širdis padeda aistrų ir emocijų sielai, o kepenys – žemiausiajai, išliko ir mūsų laikų simbolikoje. Ir šiandien daugelyje veikalų sąmonė ir siela tapatinamos. Vėlesniais laikais Aleksandrijos mokykla dvasios – pneumos – buveine laikė smegenų skilvelius. O garsusis XVII amžiaus filosofas ir matematikas R. Dekartas sielą nukėlė į kankorėžinę liauką (glandula pinealis). Jo nuomone, glandula pinealis būdama pačiame smegenų centre, reguliuojanti sielos judėjimą: ją praleidžia arba sulaiko. Anot R.Dekarto, žmogus yra dvilypė būtybė, sudaryta iš materialaus mirtingo kūno ir nematerialios nemirtingos sielos. Dvasinis pasaulis žmogaus psichika ir sąmonė egzistuojanti nepriklausomai nuo kūno.

Leave a Reply