Sielos atradimas

Kas tu ?… Kūnas?… Protas, o gal kas nors daugiau. Ar žinai, kas esi, ar tik tariesi žinąs? Ir ar turi žinojimo esmę.
Užuot kėlę šiuos klausimus, mes švaistome savo brangų laiką, puoselėdami, puošdami I paikindami kūną vien dėl jo paties. O gal yra ir kitas kelias?

Šiuo metu žmonija eina klystkeliais paskui aklus lyderius, kurie nežino, kad vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save ir atkurti prarastąjį ryšį su Aukščiausiąja Esybe. Kiekvieno žmogaus pareiga – suvokti savo prigimtinį santykį su Aukščiausiąja Būtybe. Jeigu mums tai pavyks, gyvenimas bus nugyventas sėkmingai.
Mes gimėme ne tam, kad spręstume ekonomines problemas, balansuodami ant netvirto pagrindo, priešingai, mūsų pareiga – rasti sprendimą svarbiausioms gamtoms dėsnių sąlygojamoms būties problemoms. Be dvasinio judėjimo sustoja civilizacijos raida. Siela verčia judėti kūną, o gyvas kūnas – pasaulį. Mums svarbiausia kūnas, o juk mes nieko nežinome apie dvasią, kuri verčia jį judėti. Be dvasios kūnas nejuda, o kitaip sakant, yra negyvas.
Mes, norėdami pasiekti aukščiausią egzistenciją, turime išsivaduoti nuo visko, kas materialu. Atsisakyti materialios veiklos tegalime veikdami dvasiškai, o ne pasiduodami materialiai inercijai. Materiali inercija – tai negatyvi materialaus veiksmo pusė, o dvasinis veiksmas ne tik atmeta materialų veiksmą, bet ir žadina mus tikrajam gyvenimui. Mes turime siekti amžino gyvenimo, arba dvasinės būties Absoliute.
Teisingai suvokti, kas mes esame, trukdo dulkių sluoksnis ant mūsų proto veidrodžio. Apdulkėjusiame veidrodyje savęs nepamatysi, bet jeigu veidrodis švariai nuvalomas, jame galima pamatyti savo atvaizdą. Taigi meditacija yra būdas apvalyti širdį. Reikia suvaldyti jutimus. Jie traukia mus prie išorinio (materialaus) pasaulio. Kai tik žmogus suvokia kas jis ir kokie jo santykiai su absoliutu, jis tampa laimingas. Mes kenčiame dėl to, kad save tapatiname su materialiuoju pasauliu. Išvalyti širdį – tai suprasti, kad tu nepriklausai materialiam pasauliui.
Kas gerai suvokia savo dvasinę esmę ir atsikratė materialios būties sampratos, kas laisvas nuo iliuzijų, kas nuolat siekia aukščiausio žinojimo ir yra visiškai atsiribojęs nuo jutiminių malonumų, tas gali grįžti atgal pas Absoliutą.

Leave a Reply