Spalvos mumyse ir šalia mūsų

Spalvos mus supa nuolat, mes gyvename spalvų pasaulyje. Su spalva susiduriame nuo pat lopšio, kai mama vežimėlyje pakabina spalvotus rutuliukus ar kitokias figūras, kad vaikas jas liestų, žaistų. Sakoma, kad vaikai jau nuo trijų mėnesių pradeda skirti kai kurias spalvas. Įvairūs ir sudėtingi mechanizmai formuoja augančio vaiko psichologiją, požiūrį į spalvas. Kai kurie ekspertai mano, kad žmonės turi „senovinę išmintį“, kad per ilgą žmonijos evoliucijos erą mes išlaikėme asociatyvinę atmintį apie erdvę, formą, raštą ir spalvas. Vaikystės prisiminimai yra ryškiai susiję su spalvomis, tad jos neišdildomai išlieka mūsų psichikoje dažniausiai visam gyvenimui. Požiūrį į spalvas formuoja ir mūsų kultūrinė kilmė, tradicijos. Dabar žmonės daug keliauja, keičia gyvenamąją vietą, kartu nešdamiesi ir savo spalvinės kultūros įpročius, tradicijas. Juos tenka derinti naujoje terpėje. Iškyla suvienodėjimo grėsmė, nors reklamos menui ši grėsmė neaktuali, nes ji savo esme yra labiau kosmopolitinė negu nacionalinė.  Beveik kiekvienas žmogus turi savo mėgstamą spalvą arba kelias mėgstamas spalvas. Žmogus gali jausti spalvas savyje ir šalia savę. Savyje jaučiama spalva tikriausiai yra užkoduota žmogaus genuose. „Garsus psichiatras Maksas Liušeris mokslą papildė nauja sąvoka – chromatipas (gr. chroma – spalva). Jis pirmasis pradėjo tyrinėti žmogaus elgesį pagal tai, kokią šis yra perėmęs spalvą. Jo manymu, chromatipai yra nulemti genetiškai. Jis sako, kad individo spalva priklauso nuo jo emocinės būsenos. Mokslininkas sąlyginai suskirstė žmones į raudonus, mėlynus, geltonus ir žalius“. Spalvų terapijos specialistai pagal žmogaus vidinę spalvą nustato žmogaus kūno negalavimų vietas. Spalvos savyje nereikėtų tapatinti su spalva šalia savęs. Tai skirtingi dalykai. Šios spalvos gali nesutapti. Mūsų išorines spalvas sudaro: apranga, aplinkos, kurioje gyvename, spalvinis sprendimas (namo, buto, interjero spalvos, mėgstamos gėlės ir kt.). Išorinės spalvos ne visada būna pastovios, jų kitimą gali įtakoti daugelis veiksnių: socialiniai, kultūriniai, amžiaus, mados ir kt.

Kokie gali būti tie veiksniai, kurie formuoja žmogaus požiūrį į spalvas, kitaip sakant,– jo spalvinę kultūrą? Išskirtume keletą:
1. Kokiame pasaulio ar šalies rajone gyvena: spalvinę kultūrą įtakoja tos šalies tradicijų ir kultūros lygis. Be to, šiaurės kraštų gyventojams dažniausiai būdingas santūresnis spalvų koloritas, o pietiečiams – ryškus.
2. Sąsajos su to rajono peizažu: miesto ar kaimo žmogus gali turėti skirting požiūrį į spalvas.
3. Kaime yra daugiau žalumos, todėl norisi ryškesnių spalvų. Tuo tarpu miesto žmogų labiau traukia žaluma.
4. Nacionalinės tradicijos: kiekviena tauta turi turtingas spalvines tradicijas. Nacionaliniai rūbai, amatai, architektūra – visa tai formuoja tos šalies žmonių spalvinę kultūrą.
5. Intelektas, išsilavinimo lygis – tai yra svarbus faktorius, kuris išplečia vertybines orientacijas, jo negalime ignoruoti, bet nereikėtų ir suabsoliutinti.
6. Temperamentas, charakterio bruožai: žmonės, skirstomi pagal charakterį ir emperamentą į cholerikus, flegmatikus, melancholikus ir sangvinikus, dažniausiai skirtingai reaguoja į spalvas.
7. Amžius: žmogaus mėgstamų spalvų skalė gali keistis visą gyvenimą. Jaunystėje labiau mėgstamos – intensyvios spalvos. Senatvėje spalvų gama dažniausiai tampa „prislopinto“ kolorito.
8. Lytis irgi turi reikšmę. Dažnai sakoma, kad moterys labiau mėgsta šiltas spalvas, vyrai – šaltas. Bet tai daugiau tik prielaida. Aišku tik viena – moterų mėgiamų spalvų gama daug platesnė.
9. Sveikatos būklė: keičiantis žmogaus būsenai, keičiasi ir požiūris į spalvas. Pvz., ligotas žmogus sunkiai „pakelia“ ryškias spalvas.
10. Darbinė veikla suformuoja požiūrį, bet daug kas priklauso ir nuo žmogaus gyvenimo būdo, vertybinių orientacijų.

Leave a Reply