Tag Archives: Dievas ir gyvenimo laisvė

Meilę kiekvienas supranta savaip

Meilė – vienas didžiausių žmogaus laimės šaltinių! Melė ir šeima – kiekvienam artimos ir brangios sąvokos, nes be meilės ir šeimos gyvenimas negali būti pilnavertis. Tačiau dauleis taip ir neįgyja baltųjų meilės sparnų, kurie žadina kūrybines jėgas ir sergsti kasdienybę nuo pilkumo.
Senovės Indijos traktate “Persiko šakelė” meilė šitaip apibūdinama: ,,Žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis gimdo geismą. Šių trijų potraukių jungtis gimdo meilę…”
Naujojo Testamento 13 laiške Romiečiams 8 – 10 eilutėse meilė aprašoma kaip įstatymo vykdymas: “Niekam nieko nebūkite skolingi, kaip tik meilės vienas kitam, nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą. Nes “nesvetimoriau”, “neužmušk”, “nevok” “negeisk” ir bet kuris kitas įsakymas yra susumuojami šitame posakyje: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Meilė nedaro artimui nieko bloga. Tad meilė yra įstatymo įvykdymas.”
Idomiai meilę suvokė filosofas Hegelis “Tikrosios meilės esmė – gebėjimas atsisakyti savęs, užmiršti save kitame asmenyje, tačiau, taip išnykstant ir taip užsimirštant, iš naujo save suvokti ir save atrasti.”
Tačiau kiekvienas meilę supranta savaip!

Meilės pabaiga

Įdomu pažymėti, kad apie tą žmogų, kurį labiausiai mylime, mažiausiai galime pasakyti, koks ji yra. Mes jį tiesiog mylime. Kaip tik tai ir yra meilė. Nuostabiausias dalykas meilėje yra tai, kad ji mus verčia nuolat nerimti, kad esam pasirengę sekti paskui mylimą žmogų, kad ir kur jis judėtų. Puikiai matome, kad kiekvienas žmogus, jei tik jį mylime, jaučiasi lyg perkeistas, lyg išsiskleidęs. Taip pat ir mylinčiajam viskas išsiskleidžia, viskas – tai, kas artima, kas seniai pažįstama. Meilė išvaduoja iš bet kokių vaizdinių. Labiausiai jaudina, žavi ir lyg nuotykis vilioja tai, kad žmogus, kurį mylime, mums niekados nėra užbaigtas, nes jį mylime, ir taip yra tol, kol mylime. Girdime tik mylinčius poetus. Jie apgraibomis ieško palyginimų , lyg būtų girti, jie stverias kiekvieno daikto pasaulyje – gėlių ir žvėrių, debesų, žvaigzdžių ir jūrų. Kodėl? Kaip Visata, kaip neišsenkanti Dievo erdvė, beribis, sklidinas galimybių, sklidinas paslapčių, nesuvokiamas yra žmogus, kurį myliu, –
Tik meilė gali jį tokį pakelti.
Kodėl mes keliaujame?
Ar ne tam, kad sutiktume žmonių, kurie nemano, kad pažino mus kartą visiems laikams; kad dar bent kartą patirtume, kokių mums šiame gyvenime dar liko galimybių, –
Kad ir kaip būtų, tokių yra tikrai nedaug.
Kai imame manyti pažįstabtys kitą žmogų, meilė baigiasi. Visuomet. Tačiau priežasties ir padarinio seka čia tikriausiai yra kitokia, nei mums atrodo, – mūsų meilė baigiasi ne todėl, kad pzįstane kitą, bet priešingai, – tariamės pažįstantys kitą, nes išseko meilės jėga ir tas žmogus tapo mums užbaigtas. Jis tik toks. Mes daugiau neįstengiame! Mes atsisakome toliau stebėti jo metamorfozes. Mes liaujamės pripažinti jo pretenziją būti gyvybingam ir todėl nesuvokiamam. Sykiu esame nustebę ir sutrikę, kad mūsų santykis su juo jau nėra gyvas.
„Tu nesi, – sako nusivylusysis ar nusivylusioji, – tas (arba ta), kuriuo (kuria) aš tave laikiau“.

www.mokslai.lt

Dievas ir gyvenimo laisvė

Dievas ir laisvė

Filosofas F.Jaspersas laisvę sieja su transcendencija. “Tikroji transcendencija <…> yra laisvės tikrovė. Savo ruožtu transcendencija, kaip tikroji būtis, yra laisvė ne kaip egzistencija o tos laisvės pagrindas, būtis , kuri egzistencijos laisvę, kaip ir proto bei idėjos laisvę, daro galimą.”laisvėje atsiskleidžia Dievo balsas.
Kelias į laisvę, savęs pažinimą, absoliuto pasekimą yra žmogaus vidinė veikla – filosofavimas.
Religinės filosofijos atstovai kildina žmogaus laisvę iš Dievo, bet jie teigia , kad absoliuti laisvė yra būdinga tik Dieviškajai būčiai. Dievuje “laisvė yra ta pati išbaigtam neklaidingumui, nekintamam džiaugsmui ir nesugriaunamai laimei. Begalinė dievo būtis identiška jo ontologinei laisvei “. Žmogaus siekis yra tokia laisvė. Tai gali būti dalinai realizuota tik tada, kaip pats žmogus suvokia savo prasmę, savo dvasinį pasaulį ir pasiekia absoliutą.
S.Kierkegoras teigia, kad tik su transcendencija susieta žemiškoji būtis giliausiai atsiskleidžia. “Mes tapome žmonėmis – tai yra žmonėmis pagal kilmę ir pašaukimą, kurie glūdi Dievuje”. Neįmanoma, kad žmoguje dingtų transcendencija. “ Be jo jis nustoja būti žmogumi”.