Tag Archives: emocijos

1185557_500219196733785_438824443_n

Ką mes žinome apie emocijas

Emocijos (lot. emovere – jaudinti, dirginti) – ypatinga žmogaus psichinių procesų arba būsenų rūšis. Jos pasireiškia viso žmogaus gyvenimo metu pergyvenant kokias nors reikšmingas gyvenimiškas situacijas (džiaugsmą, baimę, pasitenkinimą), reiškinius ir įvykius. Emocijos yra vienas iš pagrindinių psichinio gyvenimo reguliatorių ir atsiranda praktiškai bet kokioje žmogaus veikloje.

pavydas

Pavydas

Ne vienas žinome arba bent girdėjome apie pavydą. Tai jausmas, galintis sugriauti, regis, net ir pačius tvirčiausius santykius. Žinoma, kalbėsime apie tą pavydą, kuris peržengia visas moralines normas ir nuodija žmogaus gyvenimą.
Pavydas išsekina, kankina, veda iš proto tą, kuris pavydi. Liguistai pavydėdamas žmogus tiesiog tampa savo minčių ar fantazijos įkaitu. Beje, galvoje nuolat besisukančios tariamos ar išgalvotos problemos ilgainiui išardo ne tik tarpusavio santykius, bet ir neigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

lyderyste

Emocinis intelektas svarbiau už žinias bei įgūdžius

Kiekvienas verslininkas žino istoriją apie labai intelektualų ir dideliais gabumais apdovanotą vadovą, kuris, deja, nuvedė savo kompaniją į bankrotą. Taip pat kiekvienas verslininkas pažįsta nors vieną vadovą, kuris nepasižymi nei intelektu, nei ypatingais gabumais, tačiau sėkmingai veda savo kompaniją į priekį.

Spalvu poveikis

Spalvų poveikis emocijoms

Spalva daro didelę įtaką mūsų aplinkos suvokimui, todėl spalvos neatsiejamos nuo mūsų emocijų, vos pramerkus akis jos pradeda mus veikti.

Raudona spalva – grožio spalva. Meilės ir aistros spalva. Grožio epicentras. Kas gali jai atsispirti? Raudona sužavi, užlieja savo energija…

laimes paieskos

Laimės paieškos

„Kodėl man? Kiek galima!..” – šauki sau tyliai ir beviltiškai, kartodamas situaciją dešimt tūkstantąjį kartą. Susiduri su vienu ir tuo pačiu kūno skausmu, problema gyvenime, situacija darbe, žmogumi namuose, posakiu iš televizijos ir t.t. „Kaip jie to nesupranta, gal jie kvaili?!” – ištari sau kai pabosta vaidinti „gerietį (-ę)”, „nedvasiškais” (juokiuosi) buities momentais.
Ir išties, kodėl? Kodėl mums reikia kartoti tą pačią sceną šimtą kartų? Kas galėtų mums ją išspręsti visam laikui? Pasaulis, kuris pilnas susiskaldymų, pasidalinimų, atsiskyrimų… Pasaulis, kuriame yra dvasinis ir materialistinis, politinis, verslo, šeimos, moters, vyro ir kiti „pasauliai” tikriausiai norėtų sužinoti, kokiu būdu būtų galima nutraukti visą tą nenumaldomą kentėjimą. Kentėjimą su keliais malonumo blyksniais, kurie neatperka patiriamo skausmo, kai tie pasauliai, pilni ambicijų ir pasidalinimų, kariauja.
Nereikia dairytis net pasaulių išorėje, mes pilni konfliktų viduje. Seni norai priešinasi naujiems. Negalim apsispręst, nemokam, galvojam blogas mintis apie save! Jaučiam sunkius jausmus sau. Pasidalinimas viduje. Norai, kurie plėšo tai į kairę, tai į dešinę, tai į skausmą. Pvz. aprūpintas vaikas turi viską, bet verkia, kai jo noras nepildomas. Gatvės pilnos sveikų, bet nelaimingų, o ligotieji mano, jog laimė yra būt sveikam. Kaip kvaila!
Tad kokio veiksmo mums reikia imtis, kad visame šiame susiskaldyme ir pasidalinime, pilname konflikto ir nesupratimo, rastųsi laimė? Ką mes galime padaryti, kad atsirastų ramybė, sutarimas, susivienijimas, draugystė, džiaugsmas, bendrumas?
Mes galvojame, kad esame individai, bet mes nesam. Pats žodis „individas” tai parodo (žodžio tiesioginė reikšmė yra „nesusiskaldęs, nedalijamas”), o mes esam viduje susiskaldę. Rašau apie neigiamąją pusę tiek daug, kad pažvelgtumėme, jog tai turim, nes dauguma mūsų nemato arba nepripažįsta, jog tai yra mūsų gyvenimuose.
Tad pradėkime atgaline tvarka. Individas. Mums reikia tapti individu – žmogumi, kuris viduje neturi priešpriešų, kuriam nereikia derėtis su savimi, priešintis sau ar savo jausmams, mintims; kuris žino kaip elgtis, nes taip elgdamasis pasieks visada gero rezultato sau ir kitiems – be abejonės. O jei būtumėt žmogus, kuris nedangsto savo jausmų, nes su savimi nenešioja tik gera ir netgi taip nemano? Žmogus, kuris yra nuoširdus.
Sakydamas „nuoširdumas”, turiu omenyje nuoseklumą nuo vidaus gelmių iki mažiausio veiksmo su savimi ar aplinka. Nuoširdus yra tik tas, kuris gali elgtis lygiai taip, kaip galvoja; kuris gali kalbėti ir linkėti lygiai taip, kaip jaučiasi. Tai gali padaryti tik tas, kuris neturi rakšties. Rakšties sąžinėje, geluonies kėsluose. Nuoširdžius žmones mes dažnai matome, deja, per laidotuves. Geras jis ar blogas yra gyvenime, artimojo netektis žmogų atveria nuoširdumui – jis susisiekia su giliausiu savo šauksmu – gerumu ir ramybe, meile artimajam. Materializmas pasitraukia į šalį, ir žmogus yra tarytum atrištas, o tai jį daro išmintingesniu. Nuoširdus yra tik individas.

Nedoras žmogus yra visada pasidalinęs ir gyvena kančioje. Jei ne tuo metu, tai vėliau. Jis yra pasidalinęs. Jis nori sau gero, bet daro kitam blogą, todėl vėliau tas pačias mintis privalo taikyti sau tam, kad suprastų, kad darė blogai. Ateityje jis tikisi, jog jam meluos ar juo nepasitikės, nedorai elgsis, todėl nepasitiki ir dalina save į stovyklas, o tai augina jo nelaimes. Visi lengvai galime pastebėti, kad piktus žodžius, kuriuos tariame kitiems, galiausiai viduje ištariame patys sau.
Nedoras negali pasitikėti savimi ar savo veiksmais, nes jis nežino, kaip pasielgs. Jis gali atrodyti drąsus, bet tai tik akių dūmimas – neilgam. Vienumoje jis liūdi. Jis nuolatos su savimi nešioja dvejonę ir geria nuodus galvodamas, jog tai nektaras. Tai yra susiskaldymas.
Doras visada žino kaip elgtis – teisingai. Kad ir kas būtų – sąžiningai. Jam ramu, nes jis žino, kad sakys tiesą, jog atiduos tai, kas ne jo, ir nusileis ten, kur yra neteisus. Vientisa taisyklė visame kame ir ji jam neša ramybę. Esu gavęs pastabų: „Mano darbe neįmanoma taip elgtis, mes turim meluot!” Keisk darbą, atsisakyk taip elgtis. Kas tau svarbiau nei tavo gerovė?
Pasidalijimas yra destrukcija. Destrukcija – ardoma struktūra. Struktūra yra vientisas mechanizmas, o destrukcija yra to vientiso mechanizmo griovimas. Namas yra struktūra, gyvūnas – struktūra, gyvenimas yra struktūra. Griaunant namą mes jį padalijame į gabalus, tai yra destrukcija. Žudant gyvūną mes jį „padalijame” prieš jo valią, o tai yra destrukcija. Jeigu mes nustosime griovę harmoningą struktūrą, bandydami tarp savęs ir kitų įžvelgti kuo daugiau skirtumų, atsiskirti, konkuruot, kontroliuot, geist, mes patirsime bendrumą ir sąjungą, vienybę. Tai mus sutaikys, atneš ramybę, harmoniją.
Tai, ką tu darai kitiems, grįžta tau. Kodėl ir kaip? Pradžiai supraskime, jog viską darome pagal motyvus ir mintis. Norime batų – laikome norą ir mintį apie batus. Automatiškai protas sukasi į batų pusę – matai batus, pastebi batų parduotuves, ieškai batų. Lygiai tas pats vyksta su visais motyvais ir mintimis. Jeigu turi blogą motyvą (pvz. „šiek tiek” nedorai pasielgti), protas automatiškai suksis į tą pusę ir tai išsipildys – matysi tai tiek savo, tiek kitų gyvenimuose.
Blogas motyvas užsilieka kaip ir visos blogos mintys. Pastebėkim, kad, mylėdami žmogų, prisimenam apie jį vien tik meilę ir vos keletą smulkmenų, o kai nekenčiam – galvojam apie jį dešimt tūkstančių kartų per dieną, kuriam scenarijus ir visokias baisybes. Mylėdami žmogų, namus ar gyvūną, praktiškai neturim minčių, o jeigu ir turim – tik harmoningas, todėl prie mylimo žmogaus ramu. Mylint nėra padalijimo, nėra sugriautos struktūros, nėra atskilusių minčių, apie kurias reikia galvoti. Nemylint, pasidalijant, galvojam visai kitokias minteles. Kaip manai, ar tos baisios mintys negrįš? Ar jos tikrai neišsipildys? Puoselėjant blogus motyvus ar mintis protas automatiškai kryps ten ir atneš būtent tai ir tik tai, ką „puoselėji”.
Taigi artėjame prie to, kad mums reikia atrasti kažką, kas vienija, vietoje to, kas suskaldo. Tai kas sulipdo drauge, o ne atskiria į priešiškumus. Pagalvokime. Ar gali negatyvumas kurti? Ar gali neatsipalaidavęs, nervingas menininkas sukurti šedevrą? Kūryba arba susivienijimas privalo turėti sąmoningumą. Tam, kad kažką sukurtume, reikia sąmonės, o griovimui jos nereikia. Kartais sužinome apie kokį nors siaubingą poelgį ir sakom „bet tai kaip taip galima…(elgtis, daryti ir t.t.)?” – žmogus natūraliai nesupranta destruktyvaus veiksmo. Taip yra todėl, kad ten visiškai nebuvo įdėta sąmonės.

Taigi mums reikia didinti savo sąmoningumą. Tiesiog išmanyti apie save ir savo protą daugiau. Pakylėti save aukščiau ir nesuprantamą dalyką pamatyti iš šalies. Sąmonė yra tarytum visur einanti „erdvė”, kuri gali įžvelgti toliau nei mūsų patyrimas.
Mes pernelyg sužavėti ir įsijautę į gyvenimą. Kai esi perdėtai susižavėjęs, aistroje ar skausme – nebematai, nes tie susižavėjimai tavo sąmonę sutraukia į mažytę erdvę. Kai esi mažas vaikas, atrodo, jog smėlio dėžėje yra palaimos pašvaistė, guli sau lovelėje ir galvoji, jog ten nueisi ir atrasi kažką neįtikėtino – tavo sąmonė sutraukta tik į tai. Pamenat tą jausmą? Paūgėjęs visa tai pradedi matyti iš šalies – tavo sąmonė plečiasi. Tas pats nutiko su dviračiais, šokdynėm, tortais, šokiais, madomis, galiausiai nutiks ir su pačiu gyvenimu.
Tai kas nutiks, kai sąmonė pasikels? Tu pamatysi viską kaip žaislus, kaip tą smėlio dėžę. Juoksies iš gyvenimo pokšto, nes tai tikrai tėra pokštas. Visos tos problemos ir net patys karčiausi gyvenimo įvykiai taps puikiausiai suprantami. Protas pamažu neteks galios ir teisių į tave, užtat tu turėsi visas galias ir teises į jį.
Nuo proto ir širdies nuvalysi visus kėslus ir motyvus, visas mintis ir žaislus, matysi viską raiškiai, aiškiai ir skaidriai. O kai tai padarysi – meilė, kuri mūsuose yra vadinama banalia, apsireikš tokiu grožiu, supratingumu ir dėkingumu, jog, tikrąją žodžių prasme, „gniauš kvapą”. Būsi laisvas kaip paukštis, didis kaip dangus. Pamatysi, jog tavo laimė yra iš vidaus (atrodo, jog tai suprantam, bet tai aiškiai pasimato tik daug vėliau), jog ji nepriklauso nuo nieko. Nebereikės „dirbti” dėl laimės, vargti dėl jos, siekti ar ieškoti jos. Ji tiesiog bus „čia”.
Ir kas tada pasimatys? Jog visos problemos yra tik mūsų pačių maitinamos. Jeigu mes nepasiduodam viduje ir bandome pakeisti mintis, tai jos tik pasilieka su mumis. Minties pakeisti neįmanoma. Kiekviena iš jų yra unikali idėja ir jos nesuardysi, gali tik ją išleisti ir įsileisti naują (arba ne). Jeigu nori naujos spintos namie, turi išleisti senąją spintą iš savo galvos. Senosios spintos minties negali sunaikinti, ji gali tave tik palikti. Tik tada, kai atsiras vieta naujai spintai tavo galvoje – tik tada galėsi turėti tą baldą ir namuose.

Kai nustosi kovot su problemomis ir leisi joms trauktis, jos tave paliks. O iki tol Jums visiems linksma – mintys ir tu šėlstate žaisme, tas jas išlaiko tavo prote, gyvenime, patyrime. Išmok pasiduot viduje, o išorėje elkis tinkamiausiai, kaip moki. Tada šėlsmas aprims.

Bandydamas kontroliuoti gyvenimą, stabdai judėjimą ir jauti skausmą, kančią, apmaudą. Praneši mintims, jog jų nemyli, sakai joms, jog jos nėra tinkamos tokios, kokios yra. Tik, deja deja, jos pasikeisti negali ir yra priverstos pas tave apsilankyti dar ir dar, kol tu jas pamilsi, pasiduosi, priimsi, leisi, sutiksi, suprasi. Todėl gyvenimo maskarade tiek daug pasikartojimo. Kartojasi viskas, ko nemylime, kitaip tariant – ko nemėgstame. Nesikartoja tik meilė, nes ji visąlaik šalia, prie jos nieko nei pridėsi, nei atimsi – ji tobula, todėl kartotis jai neįmanoma. Tai, kas visada yra, negali kartotis. Oras lauke negali kartotis.

Kai pasiduosi viduje, susitaikysi, priimsi, pamilsi, suprasi, atjausi, duosi laisvę, pasitikėsi, imsi gerbti (sinonimai), problemos pasitrauks ir „problemos” baigsis. Tai pats lengviausias ir vienintelis problemų sprendimo būdas. Jeigu skrupulingai patikrinsite, pamatysite, jog Jūsų visos problemos Jus paliko būtent šiuo būdu. Atmink, kad kalbant apie problemas, yra taip: ką stabdai – tą su savimi tampai, ką myli – tą palydi.

Gerai. Kaip tai padaryti praktiškai? Pirma, turime nuspręsti, jog pats svarbiausias dalykas yra laimė, nes tai ir yra pats svarbiausias dalykas! Mes galime visko atsisakyti, bet atsižadėti laimės visam gyvenimui mes kažin ar išdrįstumėme, nors dauguma taip padaro nesąmoningai. Antra, privalome plėsti savo sąmoningumą. Man geriausiai žinomi būdai – meditacija, emocijų valymas, dvasiškai įkvepiančios žinios. Išmėginkite meditaciją, nesvarbu kokią. Aš su savo kursais esu vienas, o mūsų milijonai – tad visiems keliai skirtingi. Pradėkim!

 Liudas Vasiliauskas

Paieškų pabaiga!

Teigiamos emocijos

Teigiamos emocijos

Visi gyvename ir savo gyvenimo negalėtume įsivaizduoti be emocijų. Emocijos būna teigiamos, ir būna neigiamos. Emocijų supratimas, vertinimas ir siekimas priklauso nuo keltos priežasčių: baimės nugalėjimo, biologinių ypatybių, materialinės gerovės, tikslų pasiekimo, patirties turėjimo ir kt. Puikiai suprantame, kad valdyti savo mąstymą, keisti neigiamas mintis teigiamomis, nėra sudėtinga. To galime išmokti seminaruose, skaitydami knygas, įvairius straipsnius internete.

Specialistai mano, kad pradėjus pozityviai mąstyti, emocijos pačios savaime nevirsta teigiamomis. Mintys labai lengvai pasiduoda valdymui, o jausmai ir emocijos yra stichiškos ir taip lengvai nepaklūsta proto komandoms. Pradėjus kontroliuoti savo jausmines reakcijas, slopinant neigiamus išgyvenimus, mes savo jausminę sferą susiauriname. Ji tampa panaši į nuostabų paukštį, kuris praranda balsą, kai mes jį uždarome į auksinį narvą.

Jausminė sfera turi ypatingą atmintį, savo logiką ir vystimosi dėsnius. Jie visiškai nepanašūs į proto sukurtas taisykles.   

 

Emocijos

Nors mes ir sugebame kalbėti apie emocijas, ir galime būti įsitikinę tuo, kad suprantame vienas kitą, kai kalbame, pavyzdžiui, apie baimę, bet mokslininkai dar nerado pakankamai aiškaus emocijų apibrėžimo – tokio, kuris neturėtų subjektyvių sąvokų ir nesusiaurėtų iki požymių įvardijimo. Emocijomis arba emociniais išgyvenimais dažniausiai vadinamos pačios įvairiausios žmogaus reakcijos: nuo audringos aistros iki subtilių nuotaikos atspalvių.

Įvairias žmogaus emocinio gyvenimo išraiškas galima skirstyti į afektus, emocijas, jausmus, nuotaiką ir stresą.

Galingiausia emocinė išraiška – afektas. Afekto išskirtiniais bruožais laikomi jo situatyvumas (t.y. padėtis, kurioje jis kyla), apibendrinimas, didelis intensyvumas ir maža trukmė. Afekto metu staigiai keičiasi dėmesys, mažėja jo perjungimas ir suvokimo lauke užsilaiko tik tie objektai, kurie dėl išgyvenimo pateko į kompleksą. Be to, sutrinka dėmesio koncentracija (žmogui būna sunku susikaupti ir numatyti savo veiksmų rezultatus), keičiasi mąstymas, blogėja prognozavimo operacijos ir tikslingas, optimalus elgesys darosi neįmanomas. Kartu gali atsitikti ir lengvas perėjimas prie nekontroliuojamų veiksmų ir visiškas apstulbimas.

Skirtingai nuo afektų, emocijos turi ilgesnę trukmę. Jos yra ne tik reakcija į įvykusį įvykį, bet ir į galimą arba prisimintą įvykį. Jei afektai atsiranda veiksmo gale ir atspindi galutinį suminį situacijos įvertinimą, tai emocijos atsiranda veiksmo pradžioje ir iš anksto numato jo rezultatą. Jos yra apibendrintas subjektyvus įvykių įvertinimas prieš patį įvykį.

Jausmai yra dar daugiau nusistovėjusi psichinė būsena negu emocijos. Jie turi aiškiai pabrėžtą dalykinį charakterį. Jie išreiškia nusistovėjusį ryšį kažkokiam konkrečiam objektui. Jausmo konkretumas pasireiškia tuo, kad žmogus apskrita negali išgyventi jausmų, nesusiejęs jų su kuo nors. Pavyzdžiui, žmogus negali pajausti meilės jausmo, jei jis neturi prisirišimo ar garbinimo objekto.

Nuotaika – pati ilgiausia ir „lėtinė“ emocinė būsena, nuspalvinanti visą žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad tas pats darbas dėl skirtingos nuotaikos gali atrodyti tai lengvas ir malonus, tai sunkus ir slegiantis. Nuotaika glaudžiai siejasi su žmogaus savęs įvertinimu ir jo reikalavimų lygio. Be to, šaltinis, nustatantis tą ar kitą nuotaiką, ne visada būna sąmoningai suvokiamas.

Ir, pagaliau, stresas. Tai tokia emocinė būsena, kuri atsiranda dėl netikėtų ir įtemptų aplinkybių. Stresas – galingiausia emocijų išraiška, kurią iššaukia kompleksinė fiziologinė reakcija. Stresas padeda žmogaus organizmui pasiruošti savigynai, prisitaikyti prie naujos situacijos, paleidžia nespecifinius gynybinius mechanizmus, kurie padeda pasipriešinti streso įtakai arba adaptuotis prie jo.

Kodėl atsirado emocijos? Yra prielaida, kad emocijos buvo pirmesnės nei mąstymas, jos atliko pačias paprasčiausias ir gyvybiškai svarbias funkcijas. Būtina sąlyga atskirti ryšiui tarp objektų, kaip tai vykdoma mąstymo metu, yra decentracija – sugebėjimas laisvai judėti minčių lauke ir žiūrėti į dalyką iš įvairių pozicijų. Emocijoje žmogus išlaiko savo pozicijos esminį ryšį tik su savimi, jis dar nesugeba išskirti objektyvių santykių tarp daiktų, bet jau sugeba išskirti subjektyvią nuomonę apie kokį nors daiktą. Būtent iš šios pozicijos ir galima sakyti, kad emocija – svarbiausias žingsnis mąstymo vystymosi kelyje.

Emocijos – išgyvenimo komponentas, duoda žmogui galimybę prisitaikyti prie gyvenimo informaciškai neapibrėžtoje aplinkoje. Absoliutaus aiškumo sąlygose tikslas gali būti pasiektas ir be emocijų: žmogus neturės nei džiaugsmo, nei šventės, jei iš anksto numatytu laiku, atlikęs keletą veiksmų jis pasieks numatytą tikslą.

Reikalingų žinių trūkumo atveju atsiranda emocijos. Jos padeda naujos informacijos paieškai ir tuo pačiu padidina tikslo pasiekimo tikimybę.

Visos emocijų išraiškos charakterizuojamos nukrypimu (teigiamu arba neigiamu), įtampos laipsniu ir apibendrinimo lygiu.

Mums visiems pažįstami fiziologiniai pasikeitimai, kurie lydi stiprias emocijas – lūpų džiūvimas, plakanti širdis, drebančios kojos. Dauguma šių fiziologinių pasikeitimų apdorojama mūsų smegenyse ir gali būti išmatuota ir užfiksuota. „Melo detektorius“ fiksuoja būtent tokius kraujo spaudimo, odos drėgnumo, kvėpavimo dažnio pasikeitimus. Subtilesnės emocijos – dėkingumas, simpatija, irzlumas – retai lydimi tokių pastebimų pasikeitimų, tačiau organizme vis tiek kažkas tuo metu vyksta. Kiekvieną kartą, kai mes ką nors darome, galvojame, jaučiame arba atsimename, smegenyse ir visoje nervų sistemoje vyksta fiziologiniai pasikeitimai.

Mūsų emociniai išgyvenimai sukelia kūne atitinkamas įtampas, veikia širdies ritmą, kvėpavimą, skrandžio ir žarnyno motoriką ir kitus vidaus organus. Kada žmogus emociškai sujaudintas, keičiasi jo kraujo spaudimas, cukraus kiekis kraujyje, pulso ir kvėpavimo dažnis, raumenų įtampa. Ryšys tarp emocijų ir fizinių ligų, o taip pat fizinių negalavimų įtaka emocijoms dažnai įvardijama psichosomatinės medicinos vardu. Šis terminas nagrinėja žmogų kaip dviejų dalių – psichikos ir kūno – junginį. Toliau yra nagrinėjama nesveikos psichikos įtaka  sveikam kūnui arba nesveiko kūno įtaka sveikai psichikai.

Panagrinėsime, kaip emocijos gali sukelti fizinius negalavimus.

Anestezijos metu tiriant tai, kas vyksta gyvūno arba žmogaus krūtinėje, galima suprasti, kokiu būdu širdis pagreitina savo ritmą (nuo ko prasideda širdies plakimas) arba sulėtina jį, praleisdama dūžį, tuo metu kai su pačia širdimi viskas tvarkoje. Prie širdies veda du skirtingo pobūdžio nervai. Šiuos nervus galima pamatyti akimis ir pačiupinėti pirštais. Jie primena baltas virves, sujungiančias širdį ir smegenų apatinę dalį. Vieną iš jų vadinsime nervu P (nuo žodžio pagreitėjimas), o kitą – nervu S (nuo žodžio sulėtėjimas). Apatinėje smegenų dalyje, kur baigiasi nervai P ir S yra „elektrinis“ audinys, sugebantis leisti srovę per nervą, pagreitinantį širdies plakimą arba per nervą, sulėtinantį plakimą. Kai žmogus pyksta, jo širdis pagreitina savo darbą; kada jis išsigąsta – širdis neilgam sustoja. Širdies susitraukimo greitis tokiais atvejais susietas su emocijomis ir neturi nieko bendro su pačios širdies būkle. Kada žmogus suvokia vykstantį veiksmą, elektros srovė pereina iš viršutinės jo smegenų dalies į apatinę. Jei tuo metu srovė teka per pykčio kompleksą („širdies plakimą“), tai ji atsiduria nervo P centre, kur toliau paduodama per P nervą. Jei ta pati srovė praeina per baimės kompleksą („alpulį“), tai ji atsiranda nervo S centre, srovė siunčiama per nervą S.

Nuo ko priklauso, ar srovė tekės per pykčio kompleksą, ar per baimės kompleksą? Nuo tos pačios priežasties, kuri nustato bet kurios srovės kelią. Ji eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Jei žmogus irzlus ir agresyvus, jos (srovės) pykčio kelias turi mažiausią pasipriešinimą. Jei žmogus baikštus ir gąslus, tai mažiausią pasipriešinimą turi baimės kelias.

Lengva pamatyti, kad širdies reakcijos į emocijas yra svarbios individui ir dažnai jam yra naudingos. Piktam žmogui svarbu ir naudinga turėti stipriai plakančią širdį, todėl kad jis gali pradėti kovą ir tada jo raumenims reikia papildomo kraujo kiekio. Iš kitos pusės, kada žmogus jaučiasi užspiestas į kampą, jo širdis sustoja. Tai svarbu, bet visai nenaudinga, todėl kad jis gali nualpti ir tuo pačiu atsidurti bet kurio jam grasinančio pavojaus valioj.

Viskas, kas pasakyta apie širdies ritmo pagreitinimą ir sulėtėjimą, taip pat galioja ir kraujo spaudimo padidėjimui ir sumažėjimui, kuriuos sukelia padidėjusio širdies plakimo arba alpulio pojūčiai.

Dar įdomesnis yra skrandžio darbas. Daugelis jo reakcijų priklauso nuo emocijų. Egzistuoja dviejų rūšių nervai, vedantys prie skrandžio: nervai B tipo („brinkimas“) ir N tipo („nublukimas“). Kada asmuo erzinasi, jo srovė neretai teka per nervą B. Jo veidas parausta kaip ir jo skrandis. Ir nors jis nežino, kad jo skrandis paraudo, jis dažnai jaučia jame sunkumą. Tai natūralu: sunkumas skrandyje jaučiamas todėl, kad skrandis iš tikrųjų darosi sunkesnis, lygiai taip pat kaip sugėrusi vandenį kempinė darosi sunkesnė, negu tiesiog drėgna.

Iš kitos pusės, išsigandusiam žmogui, nepriklausomai nuo to, suvokia jis tą ar ne, srovė praeina per nervą N ir jo skrandis nublunka. Ta pati srovė sulėtina skrandžio suspaudimus, mažina jo darbo efektyvumą. Tuo metu maistas virškinamas lėčiau, jis pasilieka skrandyje ir pradeda rūgti. Iš čia atsiranda atsirūgimas ir apetito stoka, nes sekančio valgio metui nelieka vietos naujam maistui. Jeigu srovė nuo sukeltos įtampos teka per nervą B, tai reikalas gali neapsiriboti skrandžio sunkumais: su juo gali atsitikti kažkas rimtesnio. Virškinimo skystis gali pasidaryti itin stiprus ir dilgus. Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių – kodėl skrandis nesuvirškina pats savęs. Kada žmogus suvalgo gabalą karvės skrandžio, jo virškinimo skystis suvirškina šį negyvo skrandžio gabalą, bet jis nesuvirškina savo gyvo skrandžio. Jei virškinimo skystis darosi stipresnis nei įprastai, o skrandis tuo metu būna sunkus ir pritvinkęs kraujo, tai gali atsitikti, kad žmogus iš tikrųjų suvirškins savo skrandį, bent jo gabaliuką.

Tokiu būdu, jei žmogus ilgai negali patenkinti kokios nors atsiradusios įtampos, skrandžio vidinio sluoksnio gabaliukas apvirškinamas ir ten lieka vieta su nudraskyta oda. O tai jau opa.

Tai keletas pavyzdžių, kaip emocijos sukelia skausmą skirtingose kūno dalyse. Jei įsivaizduosime žmogų kaip vieningą energetinę sistemą, tai bus lengva suprasti, kad viskas, kas veikia mūsų kūną, taip pat įtakoja ir mūsų emocijas. Ir atvirkščiai, viskas, kas veikia mūsų emocijas, neišvengiamai įtakoja mūsų fizinę būklę. Kitaip sakant, visos ligos yra psichosomatinės. Negali būti kūno ligos, anksčiau ar vėliau neįtakojančios psichikos. Net toks paprastas dalykas kaip įaugęs  nagas kojos piršte gali įtakoti sapnus. Tokie pat reikalai yra su sloga. Elementari operacija, pavyzdžiui, spuogo išspaudimas, gali sukelti stiprią emocinę reakciją, pasireiškiančią sapnuose, o neramumas dėl danties išrovimo gali stipriai pažeisti psichinę pusiausvyrą. Taip pat negali būti emocinio sutrikimo, neįtakojančio kūno. Visos psichinės ligos lydimos atitinkamų fiziologinių pasikeitimų.

Kartais mes jaučiame pyktį arba baimę, neturėdami galimybės sureaguoti atitinkama reakcija, ir tada mes nesugebame išnaudoti atsiradusio energijos pertekliaus. Šis perteklius turėtų kažkur dėtis, o kadangi normalus jo  pritaikymo kelias yra blokuotas, jis veikia širdies raumenis arba kitus vidaus organus, iššaukdamas įvairius nemalonus pojūčius. Bet kokiu atveju, atsiradęs energijos perteklius negali tiesiog dingti. Jei energijos perteklius laiku nepanaudojamas kovai arba bėgimui (kovą turima mintyje fizinį veiksmą, o ne liežuvavimą) arba neišnaudojamas širdies plakimui ir kitų vidaus organų susitraukimams, tai ši energija (kitais žodžiais – įtampa) kaupiasi iki to momento, kada galės išsiveržti-išsilieti tiesiogine arba netiesiogine forma.

Žmogus yra spalvota energetinė sistema, kupina įvairių dinaminių siekimų. Kaip ir bet kokia energetinė sistema, jis visą laiką bando pasiekti ramybės būseną. Jis priverstas taip elgtis. Tam energija ir tarnauja: jos paslaptinga funkcija – atstatyti savo pusiausvyrą.

emocija 2Žmogus gali turėti įvairių norų, plėšiančių jį vienu metu į priešingas puses, ir tai gali sukelti  nepatogumų. Paprastas pavyzdys – mergina, kenčianti nuo išbėrimų, savo pirmajame koledžo  vakarėlyje. Ji turi iškart du norus: pasikasyti ir nepasikasyti. Ir net labiausiai išauklėta jauna panelė pasijus neramiai, jei valso metu joje kils konfliktas tarp noro laikytis gerų manierų ir noro pasikasyti.

Žmogaus problema yra ta, kad jam tenka atidėti tam tikras įtampas dėl to, kad išvengtų naujų sudėtingesnių įtampų atsiradimą, pavyzdžiui, sąmyšio. Su tuo tiesiogiai susietas faktas, kad kai kurie žmonės vargsta nuo kaušą skaldančių galvos skausmų ir deginančių skausmų pilve, kiti  gali niekada to nepatirti.

Be fiziologinių poveikių, ilgą laiką nepatenkintos įtampos gali sukelti ir psichinius sutrikimus, tokius kaip nemiga, nesugebėjimas susikoncentruoti, nerūpestingumas, irzlumas, niūrumas, per didelis jautrumas triukšmui, naktiniai košmarai, nenoras bendrauti su žmonėmis arba pojūtis, kad visi kalba tik apie jus. Tokie simptomai sako apie neurotinį elgesį. Neurozė arba psichoneurozė atsiranda tais atvejais, kada toks elgesys darosi tiek reikšmingas, kad trukdo normaliam gyvenimui ir kenkia individo našumui, jo savijautai ir gabumui bendrauti su kitais žmonėmis, mylėti juos.

Neigiamos emocijos dažnai neigiamai atsiliepia mūsų organizmui ir veiklai. Taip, baimės išraiška kasdieniniam gyvenime yra ne kas kita kaip atliekamo veiksmo išankstinis nesėkmės laukimas. Pakartotinos nesėkmės ir būtinybė vėl ir vėl kartoti nesėkmingą veiksmą sukelia šio veiksmo baimę.

Labai dažnai baimė, atsirandanti netikėtose ir nepažįstamose situacijose siekia tokį stiprumą, kad žmogus žūva. Supratimas to, kad baimė gali būti žinių trūkumo pasekmė, leidžia ją įveikti. Yra tokia senovinė pritčia apie baimę. „Kur tu eini?“ – paklausė keliautojas Maro. „Einu į Bagdadą. Man ten reikia numarinti 5 tūkstančius žmonių“. Po kelių dienų tas pats žmogus vėl sutiko Marą. „Tu pasakei, kad numarinsi 5 tūkstančius žmonių, o numarinai 50 tūkstančių“ – papriekaištavo jis jam. „Ne, – argumentavo Maras. – Aš nukankinau tik 5 tūkstančius. Likusieji mirė iš baimės“.  Taigi, norėdamas įveikti baimę – pažiūrėk jai į akis.

Nerimas galima nagrinėti kaip reakciją į neapibrėžtą situaciją, nešančią kažkokią grėsmę. Kartais lengvas nerimas padeda susikaupti, pavyzdžiui, nerimas, kuo baigsis reikalas, gali sustiprinti atsakomybės jausmą ir šiuo atveju pasireiškia kaip papildoma motyvacija, kituose atvejuose gali dezorganizuoti žmogaus elgesį. Kadangi nerimo priežastys dažnai būna nežinomos, emocijų reakcijos intensyvumas gali būti neproporcingai aukštas palyginus su realia grėsme. Jei nerimas – emocionali savo abejonių ateitimi išraiška, tai lengvabūdiškumas – perdėto įsitikinimo išraiška. Jis atsiranda situacijose, kada sėkmė dar nepasiekta, bet subjektyviai įsivaizduojama kaip garantuota.

Neviltis – emocionali veiksmo, kurį reikia atlikti, nesėkmės įsitikinimo išraiška [įsitikiname, kad veiksmas bus nesėkmingas]. Viltis šioje skalėje užima vietą tarp nerimo ir lengvabūdiškumo, o baimė – tarp lengvabūdiškumo ir nevilties.

Liūdesio jausmas fiziologiškai pasireiškia paralyžuojančiu raumenis veiksmu, atsiranda nuovargio jausmas ir, kaip tai būna nuovargio metu, stebimi lėti ir silpni judesiai. Akys atrodo didelės, todėl, kad atsipalaiduoja akių dugno raumenys. Tuo metu, kai raumenys atsipalaiduoja, kraujagyslės susitraukia ir audiniai lieka be pakankamo kraujo kiekio, blunka. Žmogus nuolat jaučia šaltį ir drebulį, labai sunkiai sušyla, smulkios plaučių kraujagyslės tuo metu taip pat susitraukia ir dėl to plaučiai lieka be pakankamo kraujo kiekio. Tokios būsenos žmogus jaučia oro trūkumą, nepatogumo, sunkumo jausmus krūtinėje ir stengiasi palengvinti savo padėtį darydamas ilgus ir gilius dūsavimus. Liūdną žmogų galima atpažinti ir pagal išorę: jis vaikšto lėtai, jo rankos „kabo“, balsas silpnas ir neskambus. Toks žmogus mielai būna nejudėdamas. Liūdesys labai sendina, nes jis lydimas odos, plaukų, nagų, dantų pasikeitimų.

Neigiamos emocijos biologiškai svarbesnės palyginus su teigiamomis emocijomis. Neatsitiktinai neigiamų emocijų mechanizmas pradeda veikti jau nuo pat gimimo, o teigiamos emocijos atsiranda žymiai vėliau. Neigiama emocija – tai pavojaus, grėsmės signalas organizmui. Teigiama emocija – tai signalas apie grąžintą gerovę. Aišku, kad paskutiniam signalui nėra reikalo skambėti ilgai, todėl emocionaliai prie gero yra priprantama greitai. Pavojaus signalas turi skambėti tol, kol pavojus nebus pašalintas. Dėl to užsistovėjusios gali būti tik neigiamos reakcijos.

Teigiamų emocinių reakcijų nerviniai mechanizmai yra sudėtingesni ir subtilesni negu neigiamų. Teigiamos emocijos yra svarbios žmogaus didelio darbingumo ir sveikatos išlaikymui. Pavyzdžiui, džiaugsmas lydimas inervencijos sustiprėjimu išorinių judesių raumenyse, tuo metu smulkios arterijos išsiplečia, sustiprėja kraujo pritekėjimas į odą, ji parausta ir darosi šiltesnė, pagreitėjusi kraujo apykaita palengvina audinių maitinimą ir visi fiziologiniai „valymaisi“ pradeda vykti geriau. Džiaugiantis žmogus mosuoja rankomis, vaikai šokinėja ir ploja, dainuoja ir juokiasi. Džiaugsmas jaunina, todėl, kad patenkintas, geros nuotaikos žmogus sukuria optimalias sąlygas visų kūno audinių maitinimui.

Teigiamos emocijos skatina permainas elgesyje, motyvuodamos ieškoti naujų, dar nepatenkintų poreikių, be kurių neįmanomas malonumas. Be teigiamų emocijų sunku įsivaizduoti tas tikrovės įsisąvinimo formas, kurios nėra nustatomos tiesioginiu utilitariniu efektu: žaidimas, meninė kūryba ir meno kūrinių suvokimas, teorinis pažinimas. Tačiau tai neliudija apie absoliučią teigiamų emocijų vertę. Jie gali būti sąlygoti primityviais, egoistiniais, socialiai nepriimtinais poreikiais. Socialinę emocijų vertę visada nustato motyvas, dėl kurio emocija atsirado.

Pasitenkinimas, džiaugsmas, laimė – teigiamų emocijų pavyzdžiai. Pasitenkinimas paprastai atsiranda kaip jau vykstančio veiksmo rezultatas, o džiaugsmas dažnai susietas su pasitenkinimo laukimu turint augančią tikimybę patenkinti kažkokį poreikį.

Kada žmogus jaučia laimę? Tada, kada įvyksta sumanyto ir pasiekto sutapimas arba kada tas momentas artėja.

Taigi, žmogus yra gyva energetinė sistema, kurioje įtampos sužadina norus, ir žmogaus užduotis yra patenkinti šiuos norus, neįsiveliant į konfliktą su savimi, kitais žmonėmis ir su aplinkiniu pasauliu.

Normalus elgesys susideda iš efektyvaus energijos panaudojimo taip, kad lengvai būtų patenkinti norai. To pavyzdys gali būti savo finansinės padėties planavimas, sveikų vaikų auginimas arba tausojantis gamtos naudojimas. Neurotinis elgesys beprasmiškai ir išlaidžiai išeikvoja energiją tam, kad patenkintų senas užmaskuotas įtampas naudojant senus elgesio šablonus, nukreiptus į pakaitalus, o ne į tikrus objektus arba į patį individą. Tokio elgesio pavyzdys yra azartiniai žaidimai, perdėtas rūpinimas žarnynu, dieta ir išorės vaizdu, pakrikas lytinis gyvenimas ir įkyrus siekimas „nugalėti“ priešingos lyties atstovus, godumas kaupti turtą ir daiktus, neturinčius praktinės ir estetinės vertės, rūkymas ir girtuoklystė. Kaip matome iš šių pavyzdžių, švelnios formos neurotinis elgesys yra nekenksmingas, socialiai priimtinas ir normalus: tik tada, kai jis darosi kenksmingas individui arba aplinkiniams, šis elgesys vadinamas neuroze arba analogišku medicininiu terminu.

pavydas

Pavydas trukdo atrasti galias

Pavydas yra vienas nemaloniausių jausmų, kuris užvaldo visas žmogaus gyvenimo sritis. Pavyduolis gali pakenkti tiek sau, tiek kitiems, tad vos pajutus šį jausmą, būtina jam ieškoti priešnuodžių. Įsišaknijęs pavydas sustabdo asmenybės augimą ir pastebimai apriboja galimybes atskleisti savo stipriąsias puses.

Universalus bruožas

Nors įvairių šalių tautosakoje pavydas dažnai priskiriamas kuriai nors konkrečiai nacionalinei grupei, iš esmės šis jausmas yra universali visai žmonijai būdinga savybė. Pavydas yra sudėtinė emocija, pasireiškianti nemaloniu, neretai kankinančiu jausmu dėl kito asmens pranašumo, pasisekimo, gerovės.

baime

Baimė kas tai?

Baimė – nemalonus jausmas, kylantis dėl realaus arba įsivaizduojmo pavojaus ar grėsmės. Baimė gali būti apibūdinama kaip stiprus sąlygų ar objektų nekentimas ar nenorėjimas jose atsidurti. Pvz., tamsos baimė, aukščio baimė ir pan.
Baimė dar gali būti apibūdinama kaip tikro ar tariamo pavojaus sukelta emocija. Ji perspėja apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės.

Baimė atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausiai dėl galvos smegenų, veiklos. Baimė, kaip ir visos kitos emocijos, reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktą). Jos išgyvenimo stiprumas ir išraiška (baiminimas, būgštavimas, išgąstis, siaubas ir t.t.) priklauso nuo pavojaus pobūdžio. Dažnai patiriama arba didelė baimė gali lemti stereotipinį elgesį ( sprukimas, apstulbimas, apsauginė agresija), sutrikdyti žmogaus veiklą, paveikti asmenybę.
Nerimo sutrikimai, kuriems būdinga nuolatinė, įkyri, neracionali konkretaus objekto ar situacijos baimė, vadinami fobijomis. Fobijų yra apie 500 rūšių ir jos skirstomos į specifines ir socialines.
Specifines fobijas kelia konkreti fobinė situacija, pavyzdžiui, vabzdžių, voragyvių baimė, aukščio baimė, baimė susirgti ir t.t. Socialinės fobijos apibrėžiamos kaip nuolatinė ar pasikartojanti svetimų asmenų ir veiksmų baimė, nerimas, kad asmuo bus pažemintas ar sutrikęs. Jos dažniausiai susijusios su menkavertiškumu ir kritikos baime.
Negydomos fobijos virsta depresija, neuroze, psichopatija, ligoniai, norėdami palengvinti savo būklę dažnai pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais.

Keleto iš fobijų pavyzdžiai, pavadinimai:

Alkoholio- Metifobija ar Potofobija.
Ankštų daiktų ar vietų- Stenofobija.
Atominių sprogimų- Atomosofobija.
Atsakomybės, pareigų- Paralipofobija.
Atviros erdvės- Agorafobija.
Audros, griaustinio- Brontofobija.
Aukščio- Akrofobija, Altofobija, Batofobija, Hypsifobija ar Hiposofobija.
Automobiliu važiuoti – Ochofobija.

Bažnyčios- Ekleziofobija.
Bučiavimosi- Filemafobija ar Filematofobija.

Ceremonijų, religijos- Teleofobija.
Chirurginių operacijų- Tomofobija.

Dantistų- Dentofobija.
Drėgmės, skysčių- Higrofobija.
Dvasių- Pneumatifobija.

Garsų- Akustikofobija.
Gydytojo, eiti pas daktarą- Jatrofobija.
Gylio- Batofobija.
Gyvačių- Ofidiofobija.
Greičio- Tachofobija.

Homoseksualistų ar tapti homoseksualiu- Homofobija.

Išprievartavimo- Virginitifobija.
Išprotėjimo- Lisofobija.
Išsigimėlių ar pagimdyti išsigimusį vaiką- Teratofobija.

Judėti ar keistis- Tropofobija.

Kačių- Aklurofobija, Ailurofobija, Elurofobija, Felinofobija, Galeofobija, ar Gatofobija.
Kalbėti prieš publiką- Glosofobija.
Kapinių- Koimetrofobija.
Karščio- Febrifobija, Fibrifobija, Fidriofobija, Pireksiofobija, Termofobija.
Kirmėlių – Skolesifobija.
Klounų- Kaulrofobija.
Kraujo- Hemofobija, Hemafobija ar Hematofobija.
Kritikos- Enisofobija.
Kunigų ar šventintų daiktų- Hierofobija.

Laidotuvių ar būti palaidotam gyvam- Tapefobija ar Tapofobija.
Laiko ar laikrodžių- Chronofobija.
Laisvės – Eleuterofobija.
Laukinių gyvūnų – Agrizoofobija.
Ledo ar šalčio- Pagofobija.
Lėlių, marionečių- Pupafobija.

Malonumo, pasitenkinimo jausmo- Hedonofobija.
Meilės, įsimylėti- Filofobija.
Meilės, sekso- Erotofobija.
Mėsos- Karnofobija.
Minčių- Psichofobija.
Minios ar sambūrių- Enochlofobija, Demofobija ar Ochlofobija.
Muzikos- Melofobija.

Nakties- Noktifobija.
Naujovių- Neofobija.
Nepasisekimo- Atichifobija ar Kakorafiofobija.
Nuodėmės- Hamartofobija.

Oro liga (skrendant lėktuvu)- Aeronausifobija.

Parazitų- Parazitofobija.
Permainų, judėjimo- Tropofobija or Metatesiofobija.
Pinigų- Chrometofobija ar Chrematofobija.
Politikų- Politikofobija.
Priklausomam nuo kitų- Soteriofobija.
Prisiminimų- Mnemofobija.

Rankų- Chirofobija.
Rašymo, rašysenos- Grafofobija.
Rentgeno spindulių, radiacijos- Radiofobija.

Santuokos- Gamofobija.
Sapnų – Oneirofobija.
Savęs, matyti save veidrodyje- Eisoptrofobija.
Senėjimo- Geraskofobija ar Gerontofobija.
Senų žmonių- Gerontofobija.
Skausmo- Algiofobija, Ponofobija, Odinofobija ar Odinefobija.
Skiepų- Vakcinofobija.
Skurdo, neturto- Peniafobija.
Smailių daiktų- Aichmofobija.
Smarvės ir bjaurių kvapų – Olfaktofobija.
Spręsti: priimti sprendimus- Desidofobija.
Svorio padidėjimo – Obesofobija ar Pokreskofobija.

Šešėlių- Skiofobija ar Skiafobija.
Šiurpių, šiurpulius keliančių dalykų- Herpetofobija.
Šlapimo ar šlapinimosi- Urofobija.
Šmėklų ir vaiduoklių- Spektrofobija.
Šviesų: ryškių, akinančių- Photoaugliafobija.

Tamsos- Achluofobija ar Miktofobija, ar Skotofobija.
Testų, egzaminų- Testofobija.
Tiltų ar juos pereiti- Gefirofobija.
Turto, praturtėjimo – Plutofobija.
Tuštumos- Kenofobija.

Ugnies- Arsonfobija ar Pirofobija.
Uždarų patalpų- Klaustrofobija.
Užmiršimo, pamiršti- Atazagorafobija.

Vabzdžių- Akarofobija ar Entomofobija ar Insektofobija.
Vaikų- Pedofobija.
Vaistų, juos gerti- Farmakofobija.
Vandens – Hidrofobija.
Veidrodžių- Katoptrofobija.
Vėmimo- Emetofobija.
Vienatvės – Eremofobija ar Eremifobija.

Žmonių- Antropofobija.
Žmonių: priešingos lyties- Heterofobija ar Seksofobija.
Žvilgsnio, būti stebimam- Optalmofobija.

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitiene.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų – neįmanoma, o ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys  – tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, – staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems. Joks kitas žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Pavyzdžiui, aš pažįstu nerimastingų moterų, kurios, vos išleidusios vyrą ir vaikus per duris, ima paniškai nerimauti, kad jiems kas nenutiktų. Tokia moteris skambina artimiesiems po keliolika kartų per dieną tam, kad nuslopintų savo nerimą. Tačiau bandydama kontroliuoti padėtį, kuri nuo jos nepriklauso, ji ne tik nenusiramina pati, bet ir išerzina kitus. Svarbu tai, kad tokiais negimstame. Tokio emocijų reiškimo būdo išmokstame, arba jis susiformuoja dėl kažkokio įvykio. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali peraugti į afektą. Tokias stiprias emocijas jaučiantis žmogus gali neprisiminti, ką daro, o tai jau būtų tiesiog pavojinga. Jei kalbame apie sveikai emocionalius žmones – reikšdami savo jausmus, jie visada gali sustoti. Jei žmogus stipriai reiškia jausmus, neatsižvelgdamas į aplinką, pasekmes, – jis tai renkasi pats, sąmoningai ir, turbūt, kažką iš to gauna.

Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Tarkim, europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji – emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama – „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi – ne. Šį požiūrių į tas pačias emocijas skirtumą puikiai atspindi amerikiečių atliktas eksperimentas. Jo dalyviai buvo prašomi įvertinti vyrų ir moterų reakciją, kai atėję prie savo automobilio, jie randa mašiną apiplėštą. Moters reakcijai buvo priskiriamas pernelyg didelis reagavimas ir isteriškumas. Vyrų reakcija, nors buvo tokia pati, buvo vadinama „natūralia tokioje situacijoje“ .Tai yra, – moteris buvo vertinama kaip asmenybė, o stereotipas lėmė, kad ji buvo tapatinama su isterike. Tuo tarpu vyro reakcija buvo suverčiama situacijai, neva tokiomis aplinkybėmis visi taip elgtūsi. Lietuvoje vis dar vyksta vadinamoji maskuinizacija, agresyvaus stipraus vyro kultas. Moteriai pas mus leidžiama jausti viską, tačiau ir vertinami jos jausmai žymiai mažiau, nei vyro.

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Gink Dieve, tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, – tradicinė šeima. Po vakarienės vaikai pabėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusios dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Dažnas atvejis, kai demonstruojame jausmus, kurių nėra, ar specialiai išryškiname kažkokią savo emociją. Nors patys sau nesame linkę prisipažinti, taip mes manipuliuojame jausmais, siekdami naudos ar bandydami kažkam patikti. Mes šypsomės darbe, tačiau tai darome dėl stereotipų, – kad patiktume viršininkui ar klientui. Ilgainiui nenuoširdūs jausmai gali prie mūsų prilipti taip pat, kaip prie amerikiečių – jų nenykstanti dirbtina šypsena. Bet juk taip galime paprasčiausiai nebeatsirinkti, kokie esame iš tikrųjų. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais. Tokiu atveju kartais tenka kreiptis ir į specialias metodikas taikančius specialistus.

Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, – mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės. Pavyzdžiui tokia situacija. Mama pyksta. Mažas vaikas klausia, – tu pyksti? Mama sako, – ne, aš nepykstu. Ir vaikas, kuris mokosi jausmų, nebesupranta. Iš to, kaip jis jaučia mamą, ką mato iš jos išraiškų, jam atrodo, kad ji pyksta, tačiau mama tą jausmą nuneigia. Vaikas susidaro sau nuomonę, kad tai nėra pyktis ir išmoksta pats nepripažinti savo pykčio, išstumia jį. Taip atsitinka dėl to, kad mama neadekvačiai vaikui išsako savo būseną. Jai reikėtų pasakyti, – taip, aš pykstu. Tuomet vaikas galėtų suformuoti tinkamą pykčio suvokimą. O kitaip vaikas supranta, kad pykti negalima ir išmoksta slopinti tą pyktį.

Aišku, tai, kad skatinu neslopinti emocijų, nereiškia, kad jas reikia reikšti bet kaip. Siautėdami dėl vaiko paberto cukraus ar paskambinti pavėlavusio draugo, turbūt, nedaug tepasieksime. Nes nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, – būtina. Nes kitaip ne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtę, uždari ir nesuprantami.

Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, – kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. – kaip mes parodom tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas – subjektyvus, sąmoningas jausmas. Yra žmonių, taip tobulai išmokusiųųslopinti emocijas, kad jie iš tiesų jų nebejaučia. Klausiu, – ką jauti? O jis man sako, – nieko, jaučiuosi normaliai. Tačiau, kas yra norma jam? Svarbu suprasti, kad jausmai, tarsi mozaikos gabalėliai papildo ir lavina mūsų asmenybę. Kiekviena emocija, jei ji išjausta, gali mus praturtinti. Juk kažko netekę, kažką ir įgauname. Visgi neretai žmonės skudžiasi, kad dėl nevaldomų, stiprių emocijų jie kenčia. Labai lengvai įsiaudrinantiems ir įsiplieskiantiems noriu tvirtai pasakyti, – jūs patys renkatės, ką ir kiek jausti. Emocijas įmanoma ir būtina kontroliuoti, kitaip jos gali tapti didžiausiu jūsų pačių priešu. Tad jei skundžiatės, kad negalite suvaldyti jausmų, susimąstykite. Galbūt reikšti vienokį ar kitokį jausmą būtent taip jums yra naudinga? Gal taip tikitės gauti daugiau meilės ar užuojautos? Jei nerandate atsakymo, tuomet kai jaučiate, kad emocijų banga ir vėl kyla, sustokite ir paklauskite savęs, ką iš tiesų jaučiate. Iš tiesų, jei sugebate įvardinti, kad pykstate, galima įtarti, kad paties pykčio jau nėra arba jis mažėja. Protas suvokė, kas su žmogumi darosi, vadinasi, emocijos valdomos. O jei jaučiate, kad emocijų per daug, – geriau atsitraukite, nekalbėkite, nespręskite ginčo, juk šūkauti vienas ant kito – visiškai nekonstruktyvu. Su emocijomis susijusios ir mintys. Neišreiškiant emocijų, ar jaučiant negatyviąsias, dažnai prisigalvojame neigiamų minčių: kad esame nemylimi, niekam nereikalingi, nesuprasti. Tiesa, tai susiję ir su savęs vertinimu, emocijas slopinti ar neadekvačiai reikšti yra linkę save nuvertinantys žmonės.

Kad mūsų emocijos būtų tokios pat harmoningos, kaip Bacho akordai, svarbu jas suprasti, laiku išreikšti ir su jomis susidraugauti. Pasinaudokime tuo, kad mūsų protas susijęs su išorinėmis reakcijomis. Nuoširdžiai šyptelėję, pasitempę, pakėlę galvą, eidami ryžtingu žvilgsniu siųsime smegenims impulsus ir po truputį keisime savo vidų. Na, o jei dar nepamiršime save pagirti, įsigysime akvariumą ar pasisodinsime gėlių, kurias laistydami norom nenorom atsipalaiduosime, mūsų emocijos vaivorykštės spalvomis nuspalvins mūsų ir artimųjų gyvenimus.