Tag Archives: gyvenimas

Paauglių depresija

Gyvenimas, mąstymas ir jausmai be svyravimų neįsivaizduojami. Džiaugsmas ir kančia, žavėjimasis ir liūdesys, pakilūs jausmai ir nusivylimas yra visiškai normalūs jutimai ir žinoma, nereikalauja jokio gydymo. Jausmai ir nuotaikos yra susiję su tam tikrų žmogaus smegenų struktūrų funkcionavimu. Pačiu palankiausiu atveju mes esame sveikai pakilios būsenos, daugiau ar mažiau pastovios nuotaikos ir priklausomai nuo situacijos galime džiaugtis, pykti arba liūdėti, trumpai tariant, normaliai reaguoti. Depresyviems žmonėms yra kitaip. Jie nebegali džiaugtis, mintys sukasi vien apie savo trūkumus ir tariamą nereikšmingumą.
Sąvoka „depresija“ iki šiol naudojama charakterizuoti nuotaikai, depresijos sindromui ir atskiram susirgimui depresijai.
Klasikinis depresinis sindromas charakterizuojamas prislėgta, liūdna nuotaika, sulėtėjusios asociacijos ir užslopinti, sulėtinti judesiai. Ligonio veidas liūdnas, kenčiantis, lūpos tvirtai sučiauptos, jų kampai nusileidę žemyn, antakiai suraukti. Toks paauglys pasyvus, nejudrus su juo sunku susikalbėti. Jis skundžiasi savo liūdesiu, jo niekas nedomina viskas atrodo beprasmiška. Vaikams ir paaugliams depresija kartais atpažįstama sunkiai. Tai įvyksta todėl, kad vaikai sunkiai apibūdina savo išgyvenimus.
Depresija – psichinė būsena , kuriai būdingos neigiamos emocijos, pasyvumas, motyvacijos sutrikimas. Žmogus grimzta į liūdesį, neviltį, visą laiką galvoja apie nemalonius savo paties arba savo artimųjų gyvenimo įvykius ir jaučiasi dėl jų kaltas, nemato savo gyvenimo perspektyvos, save per menkai vertina, praranda iniciatyvą. Laikas jam tarsi sustoja. Sulėtėja mąstymas, nusilpsta valia, potraukiai nuslopinti. Veiksmai pasidaro lėti, žmogus greitai pavargsta, dėl to labai sumažėja jo darbo produktyvumas. Užsitęsusi depresija gali pastūmėti į savižudybę.
Depresyvumas – sąvoka, apibūdinanti įvairiausias sudirgimo bei prislėgtumo būsenas, prie kurių galima priskirti ir depresiją. Apskritai depresyviam žmogui būdinga slogi dvasinė savijauta, t.y. jis jaučiasi emociškai sukaustytas, iškamuotas, slegia krūtinę ir pilvą; mintys sukasi apie blogą savijautą, kaltę dėl pajėgumo, beviltišką padėtį. Depresyvumo priežastys gali būti:
• stokos būsena sutrikus nervų sistemos medžiagų apykaitai;
• autoagresija kaip prieraišumo objekto praradimo ar narcistinių ligų padarinys;
• pozityvių pastiprinimų dirginimas, išmoktas bejėgiškumas;
• negatyvus požiūris į save, kitus ir ateitį;
• didelės pretenzijos bei perdėtas reagavimas kritiniais gyvenimo momentais.
Paauglystėje, vykstant daugeliui biologinių, socialinių ir psichologinių pokyčių, padidėja pavojus patirti depresijos požymius ar net susirgti depresija. Depresijos požymiai paliečia nuo 30 iki 45 proc. Paauglių neklinikinėje populiacijoje. Daug paauglių patiria laikiną prislėgtos nuotaikos būseną, atsirandančią dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, kasdienė įtampa, hormonų audros ir bendravimo problemos. Daugeliui ši prislėgta nuotaika tiesiog praeina, kai kurie trumpam būna prislėgti nepajutę kitų depresijos požymių. Paauglių, patiriančių padidėjusią prislėgtą nuotaiką, yra maždaug 5-6 proc. Jų nuotaika vis blogėja ir virsta sunkiu depresiniu sindromu. Perėjimas nuo prislėgtos nuotaikos prie depresinio sindromo įvyksta veikiant nesureguliuotiems arba funkcionaliai sutrikusiems biologiniams ir sunkumų įveikos procesams. Iš 5-6 proc. paauglių, patiriančių sindromo lygmens depresiją, 1-3 proc. išsivysto depresinis sutrikimas.   www.menas.lt

Auklėjamasis šeimos gyvenimas

Žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvų. Struktūrinis šeimos paaiškinimas neapibūdina jos esmės. Kokia šeimos paskirtis?
Žmonijos egzistavimo sąlyga – jos atsinaujinimas gimus vaikui. Jau pirmykštėje bendruomenėje šis atsinaujinimas vyko šeimoje, kurią sudarė tėvas, motina, vaikas arba vaikai. Tik matriarchato šeimoje tėvas neįėjo į jos sudėtį. Be to, nei šeima, nei bendruomenė arba visa visuomenė negali egzistuoti neauklėdama vaikų darbui ir socialiniams santykiams. Todėl esminė šeimos paskirtis – vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas.
Šeimos gyvenimas ir vystimasis įmanomas tenkinant kiekvieno jos nario materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl svarbiausia jos pilnutinio gyvenimo sąlyga – ūkinė ir kultūrinė bazė, bendra ekonominė ir dvasinė veikla, atitinkanti tautos teikiamas galimybes. Šioji šeimos egzistencijos sąlyga priskiriama prie šeimos esminių požymių. Šeimą ir galima apibrėžti kaip mažiausią žmonijos regeneracijos grupę, siejamą ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumu.
Toks apibrėžimas atskleidžia šeimos prigimtį, paskirtį pagal pagrindines funkcijas ir jos vieningumo sąlygas. Kartu šeima yra ir žmonijos istorijos padarinys. Paveldėdama geriausias praeities tradicijas, šeima kuriama ne kokiais nors išskaičiavimais, bet abipuse meile ir santuoka, registruojama nustatytose įstaigose. Šeimos registracija daro ja juridiniu asmeniu, saugojamu įstatymais ir formalia socialine institucija. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie:
1. Saugoti ir puoselėti šeimosnarių ištikimybę ir vieningumą(darną).
2. Auginti ir auklėti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystimosi sąlygas.
3. Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.
4. Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus.
5. Rengti vaikus savarnkiškam gyvenimui jų būsimojoje šeimoje.

Šių uždavinių vygdymas reikalauja iš šeimos atitinkamo kultūrinio ir pedagoginio
pasirengomo, didelio atsidavimo šeimos interesams, ištvermės veikloje ir meilės visiems šeimos nariams.
Santuoka bendram gyvenimui sujungia vyrą ir moterį-skirtingas ne tik lyties, bet ir visais kitais požymiais individualybes. Nors jas jungia draugystės ir meilės ryšiai, bet bendrame gyvenime išryškėjantys požiūrių, skonių, vertinimų ir charakterių skirtumai sudaro prieštaravimų situaciją, keliančia įvairias tarpasmenines ir asmenines problemas, kurios turi būti vienaip ar kitaip sprendžiamos. Ši aplinkybėšeimos pedagogikai kelia uždavinį tirti šeiminių prieštaravimų sprendimų klausimą, ypač todėl, kad kylantys prieštaravimai dažnai sukelia nereikalingus konfliktus, dėl kurių šeimos nariai susvetimėja. O šeimos narių gyvavimui reikia darnos, vienybės, nuoširdumo, artumo. Vadinasi, prieštaravimų sprendimo tikslas turi būti darna.

Prieštaravimai pirmiausia kyla, kai vyras ir žmona neįsisąmonina,jog jie yra skirtingos individualybės, kurias reikia gerbti ir kurioms reikia leisti laisvai reikštis. Nėra dviejų tokių pat individualybių. Laisvas individualybės vystymasis plėtoja jos orginalumą. Šias tiesas nesunku suprasti, bet sunku jų laikytis vertinant kiekvieną žmogų.

Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo

Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo
Sakoma: ,,miegas panašus į mirtį”, ,,miegas yra mažoji mirtis”, po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs.
Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.

Skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes išlaisvintas gerumas lekia į šviesos spindesį. Sunkus nuo pykčio egoistiškas žmogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir liūdnas.
Pirmąjį mirties momentą žmogus palieka materialinį kūną, išeidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusinešdamas su savimi visas energijas. Tame kūne žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma daug atvejų, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam – kad ir toli nuo savo mirties vietos.

Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla”. Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.

Išsilaisvinęs nuo abiejų fizinių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis – tarp pastarojo pasaulio atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas tą kūną su jutimo organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų
gyvenime -reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo juos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.

Vaikų gyvenimas intensyvus ir sudėtingas

Vaikų gyvenimas intensyvus ir sudėtingas. Jų emocinės pusiausvyros atstatymas daugiau remiasi žaidimu, piešimu, judesiais, muzika negu žodžiais. Jeigu vaikas blogai elgiasi : priešinasi, reiškia nepasitenkinimą žodžiais ir veiksmais, demonstruoja žiaurumą, keikiasi, auklėtojai turi padaryti tris dalykus :
– Nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir padėti jį keisti ( transformavimas );
– Darželyje sukurti ramią ir pagarbią atmosferą, visada vaikui padėti ir skatinti jo veiklą, nesuteikti jokio pagrindo iššaukiamai elgtis. Taip pat pakeisti pačią veiklos kambario aplinką, kad nebūtų išprovokuotas blogas elgesys ( prevencija );
– ĮBūtina nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir pasistengti jas pašalinti. Šiuo atveju būtinas darželio auklėtojo ir tėvų bendradarbiavimas, kad galima būtų išsiaiškinti vaiko atžarumo priežastis, vaiką labiau suprasti, nes supratimas ir užuojauta – turbūt svarbiausi dalykai, reikalingi vaikui šioje situacijoje.
Prevencija. Pats veiksmingiausias būdas padėti atžaraus būdo vaikams pasitaisyti – sudarytijiems galimybę veikti savarankiškai. Vaikui reikia leisti atsakyti už savo poelgius, leisti pajusti, roulette spielen kaip reikia elgtis su kitais, kad susilauktum dėmesio, būtum mėgstamas. Auklėtoja, savo ruožtu turi suprasti, kad toks elgesys gali būti ir jos kaltė. Ji turėtų pabandyti pakeisti santykius grupėje, kitaip bendrauti su tokiu vaiku. Į vaiką reikia įsiklausyti, stengtis padėti jam. Reikia labai gerai išaiškinti vaikams, ko iš jų tikimasi. Taip auklėtoja parengia palankią dirvą jų sėkmei, o ne laukia, kol jiems nepasiseks.
Intervencija. Pats neveiksmingiausias ir netinkamiausias būdas padėti vaikui yra bausmės. Nei žodinis pažeminimas, nei fizinis veiksmas arba draudimai nieko gero neduoda. Bausmės tik supriešina vaiką ir auklėtoją ir visai nesukuria vaikui labiausiai reikalingos pasitikėjimo atmosferos.
Geriausią poveikį vaiko elgesiui daro apsimetimas, jog nepastebima, kad jis blogai elgiasi.