Tag Archives: gyvenimo budas

Koks yra mano gyvenimo būdas ?

Jau nuo seniausių laikų yra išlikę žmonių pėdsakai. Ir jie rodo ne tik istorinę, bet ir psichologinę žmonių raidą. Antikos laikų atstovai itin garbino Dievus, viduramžiais iškėlė riteriškumą bei drąsą, o renesansu – protą ir išmintį. O kuo išsiskiria šių dienų visuomenė? Turbūt sutiksite, jog vienas pagrindinių bruožų, kurio dėka tampame kitokie, yra noras pažinti patį save. Dabar tai lyg vienas svarbiausių gyvenimo tikslų. Tad būtų svarbu paminėti, jog viena iš savęs pažinimo pakopų yra tinkamo bei mėgiamo gyvenimo būdo atradimas.

Susimąstėte, kokie gi tie gyvenimo būdai gali būti? Viskas tikrai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šį kartą išskirsime du pagrindinius žmonių tipus: aktyvūs bei pasyvūs. Taip pat galime skirstyti ir minėtuosius gyvenimo būdus. Jie yra panašūs savo prigimtimi, nes abu priklauso vienokiam ar kitokiam žmogui. Tačiau turi daug daugiau skirtumų.

Aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis žmogus dažniausiai yra veiklus. O šis bruožas gali pasireikšti itin įvairiai. Kartais asmenybės užsiima gausybe veiklų, kartais be perstojo komunikuoja su kitais, o kartkartėmis tiesiog nenustygsta vietoje. Kalbant apie pasyvųjį stilių reikėtų paminėti, jog viskas yra lyg priešingai. Žmogus labiau linkęs į pastovumą, ramybę bei kantrybę.

Svarbiausia tai, jog nei vienas, nei kitas stilius nėra geras ar blogas. Pats šauniausias yra tas, kuris tinkantis ir pasirinktas konkretaus žmogaus. Tik atsižvelgdami į savo individualius poreikius bei norus galime geriau save pažinti bei tobulėti. Tad sėkmės ieškant geriausiai jus atspindinčio ir atskleidžiančio gyvenimo būdo !

 

Atsakomybė ir sąmoninga kalba

Žmonės mėgsta apkalbėti, skųstis, kaltinti. Žinoma, šios nemalonios, žlugdančios kalbos yra lengvai pastebimos artimuosiuose, drauguose, pažįstamuose, bet toli gražu ne savyje. O kodėl jų nepastebime savyje? Ar mūsų kalba švari? Nuoširdžiai manau, kad visi turime kur pagerinti savo kalbą. Dažnu atveju trūksta objektyvumo, sąmoningumo savęs atžvilgiu. Daugelis mūsų kalbų yra nesąmoningos, nes situacijos, kurios mums nutinka kartojasi, esame jas patyrę anksčiau, todėl kalbame ar elgiamės taip, kaip anksčiau kalbėdavome ar elgdavomės.

Kokios yra nemalonių, žlugdančių kalbų pasekmės? Ironija ir sarkazmu persmelktos kalbos nėra malonios. Jos gali padėti pasijusti trumpam pranašesniu, ar sukelti vieną kitą juoko pliūpsnį, bet už tai brangiai sumokame. Mokame savo emocinėmis būsenomis, dėl nepelnyto savęs aukštinimo ar kito žeminimo, viduje pradedame save vertinti vis prasčiau, krenta savigarba ir pasitikėjimas savimi. Daromės vis mažiau atsparūs išoriniams neigiamiems reiškiniams, lengviau „limpa“ žalingi įpročiai. O bendriausiu aspektu, tai blogina mūsų pačių ir artimųjų sveikatą.

O dabar apie akivaizdesnes pasekmes. Žmonės pradeda su jumis bendrauti vis uždariau, pradedate jaustis vienišas, nes jums trūksta nuoširdaus bendravimo. Vis dažniau įsiveliate į įvairiausias pykčiu persunktas diskusijas ir situacijas. Liūdinate jus supančius žmones, o labiausiai save. Visa tai susiveda į nelaimingas, beviltiškas, depresyvias būsenas. Kuo toliau, tuo labiau jos užsitęsia ir kankina.

Jeigu sekate mintį, greičiausiai jau nusprendėte, kad atėjo laikas nutraukti tokias kalbas, jei jau jos turi tokį didžiulį neigiamą poveikį. O jei dar ne, susimąstykite kur jus šios kalbos nuves. Taisyti savo kalbą į konstruktyvią, malonią, save ir kitus pakeliančią nėra vienos dienos užduotis. Pirma, svarbu pradėti sąmoningai suprasti ką, kaip ir kodėl sakome arba kitaip, klausytis savo paties kalbos. Turėsite įdėti pastangų, bet, manau, tai verta pastangų. Antra, pamažu, neskubant stengtis keisti savo kalbėjimo tempą, intonaciją, vartojamus žodžius, kad ji darytųsi vis malonesnė mūsų pačių ausiai. Trečia, bene svarbiausia yra keisti reiškinių matymo perspektyvą. Skundžiamės, kaltiname, apkalbame, nes nesąmoningai ieškome tam priežasčių. Pradėkime ieškoti priežasčių kodėl galime pasakyti komplimentą, pagirti, ar išsakyti tai, ką nuoširdžiai galvojame.

Prisiimkime absoliučią atsakomybę ne tik už tai, ką kalbame, bet ir visus kitus dalykus bei vykstančias situacijas. Tokiu atveju nebelieka priežasčių dėl ko nors skųstis. Atsakomybės prisiėmimas reiškia suvokimą jog galime iš esmės pakeisti ar bent jau įtakoti aplinkybes, įvykius, kalbą. Nuo to momento, kai prisiimame absoliučią atsakomybę pradedame ieškoti sprendimų, o ne dėl ko čia dar pasiskųsti…

Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie yra „vaikščiojantys negatyvumo kamuoliai“ arba „energetiniai vampyrai“. Jiems nuolatos vyksta nelaimės, jie visada turi kuo pasiskųsti ar ką apkaltinti. Labai noriu, kad jūs taptumėte tokio žmogaus priešingybe. Kol maloni, konstruktyvi kalba nėra jūsų kasdienė kalba, būtina vengti tokių žmonių. O jei jau tenka su jais bendrauti, nekreipkite dėmesio į jų kalbas, nepriimkite jų už rimtas. Jei būsite kantrus ateis metas, kada jiems patiems atsibos jų kalbos ir pasitrauks nuo jūsų. Jie neturi ką duoti žmonėms,  o tik nori imti iš iš jūsų energiją. Jų kalbos pražūtingos.

Kai kitą kartą kils noras prisijungti prie kaltintojų būrelio, stabdykite save, įkvėpkite giliai, nusiraminkite ir pagalvokite ar tai, ką norite pasakyti yra konstruktyvu, malonu, prasminga, gyva ir nuoširdu. Tegul jūsų kalbos kuria, o ne griauna!