Tag Archives: Gyvenimo filosofija

Gyvenimas yra nuostabumų kupinas

Siekiant, kad augtų žmogaus didybės žymės „reikia savo asmenyj viskam leisti apsireikšti, kas aukšta ir kilnu. Sekti išmintį, ir ji kas kartą aiškesnė! Paklusk sąžinei, ir iš lengvo vis daugiau viršų gaus! Duok meilei vyrauti savo pasielgime prieš kitus, o ne nekantai, ir meilė tavyje vis galingesne taps, kol nepajausi su laiku savo sielą esant meile! Ir taip su visais Didybės reiškiniais“.

“Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yrastebūklas . Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus.“

www.mintys.lt

Gyvenimas tik karta žmogui duotas

Paskutiniu metu aplink labai daug kur girdžiu , kad gyvenimas nemielas, be prasmės, nevertas , vis tiek nieko geriau nebus . Pamąstai , juk niekas čia tavęs prirakinęs prie gyvenimo grotu nelaiko, savo rankose esi pats tu . Savižudybė, tai baimė gyventi ar drąsa numirti ? Ar tikrai turime gyventi tiek kiek galime, o gal tik tiek kiek reikia? Savižudžiai – drąsos įsikūnijimas arba bailiu gauja.
Jei nori gyventi prasmę gali surasti bet kur, nors ir paukščių čiulbėjime ar juros bangose…
O kai jau nebesinori gyventi tada reikia pamąstyti jei pabaigsi savo gyvenimą dabar kiek skausmo atneši žmonėms kurie tave iš tikrųjų myli ir kuriems tu reikalingas. Reikia nustoti galvoti apie save ir pagaliau pradėti nors šiek tiek galvoti apie žmones kurie online casino game tave myli.  
Žmogui duotas vienas šancas gyventi. To šanco taip lengvai atsisakyti negalime.
Nežinome kas laukia po mirties. Galbūt čia lengviau net ir skęstant kančioms? Viltis visada yra, tik kartais reik ja užkurti iš žarijų. Gyvenimas yra toks kokį mes susikuriame. Jeigu nemielas – trūkstas kažko, prasmę rasti visada galime. O gėris be pastangų neatsiras. Tiesiog reikia tikėti tuo kur veda tikėjimas, ieškoti tikslo, prasmės… Kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs.
Stebėti pasaulį ir būti savo paties stebimuoju – bene pati nuostabiausia žmogaus galimybė. Piešti ir būti savo paties paveikslu, kalbėti ir būti savo žodžiu, groti fleita ir būti savo akordu, žiūrėti į veidrodį ir netikėtai suvokti, kad esi savo paties atspindys.
Ieškodamas laimės, žmogus apkeliauja pasaulį, o laimę pagaliau randa sugrįžęs. Kitas nuo savo bėdų bėga už jūrų ir marių, o bėdos nusiveja ten. Galiausiai pamato – bėgti nebuvo prasmės. Gali pažinti žmones, išėjęs į platų pasaulį, bet jų prigimtį gali patirti ir kitaip – pažindamas pats save. Perpratęs savo smegenų vingius, savo tamsiausias gelmes, geriau suprasi ir kito minčių šešėlius.

gyvenimas tik kartą duotas – naudokis jo galia.
Mylėk kiekviena žmogų, kaip myli pats save.
Neversk kitų kentėti, tai skaudina tave.
Priversk kitus mylėti,
Juk meilė – tai šviesa.   www.mokslai.lt

Auklėjamasis šeimos gyvenimas

Žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvų. Struktūrinis šeimos paaiškinimas neapibūdina jos esmės. Kokia šeimos paskirtis?
Žmonijos egzistavimo sąlyga – jos atsinaujinimas gimus vaikui. Jau pirmykštėje bendruomenėje šis atsinaujinimas vyko šeimoje, kurią sudarė tėvas, motina, vaikas arba vaikai. Tik matriarchato šeimoje tėvas neįėjo į jos sudėtį. Be to, nei šeima, nei bendruomenė arba visa visuomenė negali egzistuoti neauklėdama vaikų darbui ir socialiniams santykiams. Todėl esminė šeimos paskirtis – vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas.
Šeimos gyvenimas ir vystimasis įmanomas tenkinant kiekvieno jos nario materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl svarbiausia jos pilnutinio gyvenimo sąlyga – ūkinė ir kultūrinė bazė, bendra ekonominė ir dvasinė veikla, atitinkanti tautos teikiamas galimybes. Šioji šeimos egzistencijos sąlyga priskiriama prie šeimos esminių požymių. Šeimą ir galima apibrėžti kaip mažiausią žmonijos regeneracijos grupę, siejamą ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumu.
Toks apibrėžimas atskleidžia šeimos prigimtį, paskirtį pagal pagrindines funkcijas ir jos vieningumo sąlygas. Kartu šeima yra ir žmonijos istorijos padarinys. Paveldėdama geriausias praeities tradicijas, šeima kuriama ne kokiais nors išskaičiavimais, bet abipuse meile ir santuoka, registruojama nustatytose įstaigose. Šeimos registracija daro ja juridiniu asmeniu, saugojamu įstatymais ir formalia socialine institucija. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie:
1. Saugoti ir puoselėti šeimosnarių ištikimybę ir vieningumą(darną).
2. Auginti ir auklėti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystimosi sąlygas.
3. Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.
4. Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus.
5. Rengti vaikus savarnkiškam gyvenimui jų būsimojoje šeimoje.

Šių uždavinių vygdymas reikalauja iš šeimos atitinkamo kultūrinio ir pedagoginio
pasirengomo, didelio atsidavimo šeimos interesams, ištvermės veikloje ir meilės visiems šeimos nariams.
Santuoka bendram gyvenimui sujungia vyrą ir moterį-skirtingas ne tik lyties, bet ir visais kitais požymiais individualybes. Nors jas jungia draugystės ir meilės ryšiai, bet bendrame gyvenime išryškėjantys požiūrių, skonių, vertinimų ir charakterių skirtumai sudaro prieštaravimų situaciją, keliančia įvairias tarpasmenines ir asmenines problemas, kurios turi būti vienaip ar kitaip sprendžiamos. Ši aplinkybėšeimos pedagogikai kelia uždavinį tirti šeiminių prieštaravimų sprendimų klausimą, ypač todėl, kad kylantys prieštaravimai dažnai sukelia nereikalingus konfliktus, dėl kurių šeimos nariai susvetimėja. O šeimos narių gyvavimui reikia darnos, vienybės, nuoširdumo, artumo. Vadinasi, prieštaravimų sprendimo tikslas turi būti darna.

Prieštaravimai pirmiausia kyla, kai vyras ir žmona neįsisąmonina,jog jie yra skirtingos individualybės, kurias reikia gerbti ir kurioms reikia leisti laisvai reikštis. Nėra dviejų tokių pat individualybių. Laisvas individualybės vystymasis plėtoja jos orginalumą. Šias tiesas nesunku suprasti, bet sunku jų laikytis vertinant kiekvieną žmogų.

Vaikų gyvenimas intensyvus ir sudėtingas

Vaikų gyvenimas intensyvus ir sudėtingas. Jų emocinės pusiausvyros atstatymas daugiau remiasi žaidimu, piešimu, judesiais, muzika negu žodžiais. Jeigu vaikas blogai elgiasi : priešinasi, reiškia nepasitenkinimą žodžiais ir veiksmais, demonstruoja žiaurumą, keikiasi, auklėtojai turi padaryti tris dalykus :
– Nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir padėti jį keisti ( transformavimas );
– Darželyje sukurti ramią ir pagarbią atmosferą, visada vaikui padėti ir skatinti jo veiklą, nesuteikti jokio pagrindo iššaukiamai elgtis. Taip pat pakeisti pačią veiklos kambario aplinką, kad nebūtų išprovokuotas blogas elgesys ( prevencija );
– ĮBūtina nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir pasistengti jas pašalinti. Šiuo atveju būtinas darželio auklėtojo ir tėvų bendradarbiavimas, kad galima būtų išsiaiškinti vaiko atžarumo priežastis, vaiką labiau suprasti, nes supratimas ir užuojauta – turbūt svarbiausi dalykai, reikalingi vaikui šioje situacijoje.
Prevencija. Pats veiksmingiausias būdas padėti atžaraus būdo vaikams pasitaisyti – sudarytijiems galimybę veikti savarankiškai. Vaikui reikia leisti atsakyti už savo poelgius, leisti pajusti, roulette spielen kaip reikia elgtis su kitais, kad susilauktum dėmesio, būtum mėgstamas. Auklėtoja, savo ruožtu turi suprasti, kad toks elgesys gali būti ir jos kaltė. Ji turėtų pabandyti pakeisti santykius grupėje, kitaip bendrauti su tokiu vaiku. Į vaiką reikia įsiklausyti, stengtis padėti jam. Reikia labai gerai išaiškinti vaikams, ko iš jų tikimasi. Taip auklėtoja parengia palankią dirvą jų sėkmei, o ne laukia, kol jiems nepasiseks.
Intervencija. Pats neveiksmingiausias ir netinkamiausias būdas padėti vaikui yra bausmės. Nei žodinis pažeminimas, nei fizinis veiksmas arba draudimai nieko gero neduoda. Bausmės tik supriešina vaiką ir auklėtoją ir visai nesukuria vaikui labiausiai reikalingos pasitikėjimo atmosferos.
Geriausią poveikį vaiko elgesiui daro apsimetimas, jog nepastebima, kad jis blogai elgiasi.

Gyvenimo prasmės ir tikslo samprata rytų filosofijoje

MATERIALŪS IR ANTIMATERIALŪS PASAULIAI. Žmogui būdingas noras gyventi amžinai ir laimingai. Ir tai visai natūralu, kadangi iš prigimties būtybė – amžina ir laiminga. Tačiau dabartiniame sąlygotame būvyje ji kovoja su besikartojančiu gimimu ir mirtimi, todėl nepasiekia nei laimės nei nemirtingumo. Vienas naujausių norų, kurie gimė žmogui – keliauti į kitas planetas – irgi visai natūralus. Tokia kelionė nepaprastai vilioja ir jaudina, kadangi materialiame ir dvasiniame danguje gausu planetų, kurioms būdingos labai skirtingos savybės ir kuriose gyvena įvairios gyvosios esybės. Kiekvienas, kuris pasiekia laisvę dvasinėse planetose, neprivalo grįžti į tą nelaimingą šalį, kur gimstama, senstama, sergama ir mirštama. 1959m. spalio 27d.”Times of India” paskelbė pranešimą apie Nobelio premijos suteikimą fizikos srityje už antiprotono radimą, įrodantį, kad materija egzistuoja 2 formom, kaip dalelė ir kaip antidalelė. Pagal vieną pagrindinių naujosios teorijos prielaidų egzistuoja kitas pasaulis, arba antipasaulis, sudarytas iš antimaterijos. Antimaterialų pasaulį turėtų sudaryti atominės ir subatominės dalelės,skriejančios priešingomis orbitomis,negu tai vyksta mums žinomame pasaulyje. Jeigu šie du pasauliai kada nors susidurs, juos sunaikins vienas akinantis sprogimas. Pranešime iškelti tokie teiginiai: 1.Egzistuoja antimaterialus atomas arba dalelė, pasižyminti priešingomis materialiam atomui savybėmis. 2.Be materialaus pasaulio, yra ir kitas pasaulis, apie kurį mūsų žinios ribotos. 3.Tam tikru laiko momentu abu pasauliai gali susidurti ir sunaikinti vienas kitą. Su trečiuoju punktu galime sutikti tiek, kiek leidžia ribotas mokslinis antimaterijos apibrėžimas. Sunkumą sudaro tas faktas, kad mokslininkų antimaterijos samprata kalba tik dar apie vieną materialios energijos atmainą, tuo tarpu tikroji antimaterija turi būti visiškai nemateriali. Pagal savo esmę materija sunaikinama, o antimaterija – jeigu ji iš tikrųjų neturi jokių materialių požymių –jau pagal savo prigimtį privalo būti nesunaikinama.

Vedų filosofijos rankraščiai pateikia materijos ir antimaterijos sampratą, aiškindama ją kaip dvi energijos formas. Materija – tai energija, kurianti materialų pasaulį. Ta pati energija, tik aukštesnės formos, antimaterialų (transcendentinį) pasaulį.
Materija pati kuriamosios galios neturi. Tik tuo atveju, kai ją veikia gyvoji energija, sukuriami materialūs daiktai.Todėl materija grubia forma yra latentinė Aukščiausios būtybės energija. Energija nėra sau pakankama. Ją kontroliuoja aukštesnis pradas, gyva būtybė.
Aukščiausia gyva būtybė, arba Absoliuti Tiesa, Vedose yra gyva būtybė, visų energijų pirminis šaltinis.
Pagal šią filosofiją antimateriali dalelė glūdi materialiame kūne. Jos dėka materialus kūnas palengva kinta: iš kūdikystės pereina į vaikystę, iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės – į senatvę. Po to antimateriali dalelė palieka seną, netinkamą naudoti kūną ir persikelia į kitą materialų kūną.Taigi antimateriali dalelė be jokių abejonių, aukštesnė už materialią energiją.
Ši dalelė mažesnė už mažiausią mikroskopinę materialią dalelę.bet, nežiūrint į tai ,kad ji maža, jos gyvybės jėga tokia galinga, kad daro įtaką visam materialiam kūnui.
Mokslininkų prielaida, kad gali egzistuoti kitas pasaulis, kurį sudaro antimaterialūs atomai ir, kad susidūrus materialiam ir antimaterialiam pasauliams jie abu anihiliuosis tik iš dalies yra teisinga.
Susidūrimas vyksta nuolatos: kiekvieną akimirką anihiliuojasi materialios dalelės, o nemateriali dalelė siekia išsivaduoti. Jos kalėjimas, kurį sudaro materialios energijos sankaupa, vadinama grubiu ir subtiliu kūnais, po tam tikro laiko yra sunaikinama.
Visa , kas sukurta, tam tikru laiko momentu yra sunaikinama. Ir materialus kūnas ir materialus pasaulis yra sukurti, todėl jie pasmerkti žūti, ir bus sunaikinti. Tačiau antimateriali dalelė niekad nebuvo sukurta, jos egzistavimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, taigi, ji negali būti sunaikinta.
Todėl nereikia sielvartauti dėl materialios energijos netekties. Visų rūšių jutiminis patyrimas, priklausantis šilumos ir šalčio, laimės ir kančios kategorijai, tėra materialios energijos vidinė sąveika.
Kiekvienas protingas žmogus, jeigu jo netrukdo laimė, bei kančia ir jeigu jis supranta, kad laimė ir kančia tėra laikinos materialios būsenos, kurias sukelia vidujai sąveikaudama žemesnė energija, – yra pasiruošę sugrįžti į antimaterialų pasaulį, kuriame gyvenimas amžinas, kupinas nuolatinio žinojimo ir palaimos.
Daugelis šiuolaikinių mąstytojų susiduria su sunkumais komentuodami antimaterialų pradą, nes jie kuria teorijas, operuodami žemesne energija.
Norint suvokti tikrąją antimaterialaus prado esmę, reikia pakilti į transcendentinį aukštesnės energijos lygmenį. Esant materialiame pasaulyje, neįmanoma pasakyti, koks iš tikrųjų yra antimaterialus pasaulis.
Kaip materialūs atomai sudaro materialų pasaulį, taip ir antimaterialūs atomai sudaro antimaterialų pasaulį ir visus jo daiktinius atributus. Materialiame pasaulyje viskas padaryta iš negyvos materijos, todėl jis, tėra imitacija. Daiktų įvairovė egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Antimaterialiame pasaulyje gyvena antimaterialios gyvos būtybės. Jame nėra negyvos materijos. Visa ten – gyvas pradas, o to prado Aukščiausias Asmuo yra Pats Dievas. Antimaterialaus pasaulio gyventojai gyvena amžinai, jiems būdingas amžinas žinojimas ir amžina palaima. Kitaip sakant jie yra visiškai priartėję prie Dievo – turi visas Dievo savybes. Gyvos būtybės kokybiškai Jam lygios, bet tuo pačiu jos yra pavaldžios Dievui. Antimaterialiame pasaulyje nėra skirtumo tarp pavaldinio ir valdovo – savitarpio santykiai neturi nei trupučio materialumo priemaišų.
Materialus pasaulis naikinant visas materialiuose planetose gyvenančios būtybės fiziškai sunaikinamos. Pagal savo prigimtį gyva esybė yra antimateriali dalelė, bet kol gyva esybė antimaterialios veiklos dėka nepasieks antimaterialio pasaulio, tol materialių pasaulių naikinimo metu ji bus fiziškai sunaikinama ir kas kart, kai iš naujo kursis materialios visatos, ji privalės atgimti materialiu pavidalu. Kitaip sakant, ji pasmerkta pakartotino gimimo ir mirties kančioms. Nemirtingumą pasiekia tik tie, kurie, praktikuodami antimaterialią veiklą pasiekia aukščiausiąją būtį, sugrįžta pas Dievą.
Žinoma, žmogus apdovanotas laisva valia, ir jeigu ją turėdamas jis nenori išsivaduoti iš materialaus pasaulio, tai gali pasidžiaugti gyvenimu aukščiausioje materialaus pasaulio planetoje, bei aplankyti planetas, kuriose viešpatauja materialia prasme tobulos būtybės, turinčios gebėjimą visiškai valdyti traukos jėgas, erdvę, laiką ir etc.
Norint aplankyti aukštesnes materialios visatos planetas, reikia atsikratyti tik grubios materijos (materialaus kūno), o proto ir intelekto ( subtilios materijos) nusimesti nebūtina. O einant į transcendentinį pasaulį reikia tiek subtilų, tiek grubų kūnus pakeisti į dvasinį.
Žmogaus troškimas būti nemirtingu įgyvendinamas tiktai dvasiniame pasaulyje. Troškimas amžinai gyventi – tai požymis, jog mumyse potencialiai glūdi dvasinio gyvenimo galimybė.
Tokia rytų gyvenimo filosofija…