Tag Archives: Gyvenimo įžvalgos

9 mažos pokalbio paslaptys

Kas yra pokalbis psichoanalizės požiūriu?
Pokalbis yra tam tikras kolektyvinis sapnas. Žodžiais galima viską sau leisti: atsikratyti tų, kurie mums nemalonūs, išvykti į kelionę, užmegzti meilės ryšį ir t. t. Tai, kas vyksta, dažnai panašu į sapną: pokalbį sudaro sakiniai, sklindantys į visas puses; jų jungiamoji gija yra daugiau minčių asociacijos negu logika.

Koks yra ryšys tarp žodžio ir maisto?
Valgymas kartu yra mūsų priklausomybės ženklas. Gyvendami bendroje kultūroje laikomės tų pačių draudimų. Taip mes tapatinamės su kitais. Iš tiesų mes valgome dar ir tai, kuo dalijamės kalbėdamiesi.

Ar pokalbį sudaro tik žodžiai?
Ne, nes reikia skirti turinį (tai, ką pasakome) nuo išraiškos būdo (to, kaip sakome). Palyginti su žodžiais, žvilgsnis, gestai, tonas ir balso aukštis yra nesąmoningos strategijos. Jei jų skirtumas yra reikšmingas, tai gali pastūmėti pokalbio dalyvį leisti išgirsti šį nesutapimą ir demaskuoti. Apskritai, žodžiais galima tiek atsiskleisti, tiek ir pasislėpti.

Ar galima būti absoliučiai atviram kalbantis?
Ne. Egzistuoja taisyklės, kurių esame priversti laikytis arba bent jau per šiurkščiai nepažeisti, nes kitaip nepavyks užmegzti ryšio su kitu. Tai – pagrindinė pokalbio funkcija. Mokėti pakreipti kalbą tarp to, ką manome, ir to, ką matome ir girdime, yra menas. Autentiškumo kortą gali mesti tik pamišėliai ir menininkai, nes iš jų niekas nesitiki taisyklių paisymo ar mokėjimo.

Vadinasi, visko sakyti negalime?
Ne. Reikalavimas viską pasakyti rodo norą užvaldyti kitą asmenį. Norėdami viską sužinoti apie kitą, siekiame iš jo atimti laisvę. Jei pažeisime kito asmens intymumą, šis gali prarasti norą kalbėti. Tai – „totalitarizmas”. Prisiminkime mamas, prašančias savo vaiką viską joms pasakyti. Baisiausia tai, kad šis užvaldymas vyksta prisidengiant laisvės vardu. Turime teisę nutylėti kai kuriuos dalykus ir pasirinkti tą, kuriam juos pasakysime. Tai galioja visiems: tėvams, vaikams, sutuoktiniams ir draugams. Viską sakyti savo vaikui yra irgi nedora – apsunkindami jį savo istorija, trukdome jam gyventi savo gyvenimą ir kurti savo istoriją.

Kodėl vieniems lengva kalbėti, o kitiems sunku?
Mokėjimas kalbėti, be kita ko, priklauso nuo to, kaip vaikas bendrauja su savo tėvais. Jei šeima bendrauja tylomis arba prie televizoriaus, kalbėti bus sunku ir suaugus. Kitas reikalas, jei nuo vaikystės vaikas prie stalo naudojasi progomis papasakoti, kaip sekėsi mokykloje, kokie jo santykiai su draugais ir pan. Jei paauglystėje vaikas laikinai užsisklendžia, norėdamas parodyti tėvams, jog tai, ką jie pasakoja, jam neįdomu, arba demonstruoja, kad jam negera šeimoje dėl kitų priežasčių, tai visai normalu.

Kodėl kai kurie asmenys kalba ir nieko nepasako?
Jie slepiasi už žodžių. Jų nesąmoningas tikslas – vengimas kalbėti apie save. Vaikystėje jiems daug kartų kartojo, kad nereikia sakyti kai kurių dalykų, t. y. visko, kas intymu (kūnas, seksas). Apskritai, esame labiau įpratę vartoti žodžius tam, kad informuotume, siektume tikslo…, o ne išsipasakotume, išsikalbėtume. Tarp sakymo ir išsikalbėjimo yra didelis skirtumas. Išsikalbėjimas atskleidžia subjektyvumo dimensiją, tai momentas, kai asmuo realiai „įsitraukia” on line casino į pokalbį.

Ką laikome geru pokalbiu?
Gero pokalbio metu jūs jaučiate, jog egzistuojate ir esate reikšmingas.

Koks yra pokalbio mobiliuoju telefonu pobūdis?
Aš nemanau, kad šiuo atveju galima kalbėti apie pokalbį. Pirmas klausimas: „kur esi?” – parodo, kad siekiame lokalizuoti kitą asmenį. Tai būdas užsitikrinti kito buvimą, o pats turinys nelabai ir rūpi. Taip primeni kitam, jog esi čia, nors būtent tuo metu su juo nesi. Skirtumo tarp buvimo ir nebuvimo išnykimas gali pakenkti norui susitikti ir, užuot plėtęs ryšius, vis labiau izoliuoti žmones.

Pokalbio taisyklės vakar ir šiandien
1812 m. abatas Morellet sudarė „pagrindinių ydų, gadinančių pokalbį”, sąrašą. Tačiau ar šiandien jos vis dar laikomos ydomis?

Nedėmesingumas
Išsiblaškymas ar akimirkos užsisvajojimas nebe taip griežtai smerkiamas. „Įsipareigojimas klausyti yra socialinis įstatymas”, kurio nebepaisoma.

Pokalbio pertraukimas
Pokalbio dalyvio pertraukimas yra dažnas, bet į jį nebežiūrima kaip į kaltę. Tai įrodymas, kad dalyvauji ginče ir turi tam tikrą poziciją. Triukšmingas ir gyvas pokalbis šiandien įrodo, kad jis nenuobodus.

Besaikis proto demonstravimas
Anksčiau protą demonstruoti reikėjo, bet ne per daug. Dabar jo parodoma nepakankamai. Geras pokalbis pasižymėjo pikantiškumu, kūrybingumu ir lengvumu. Tai vis dar reikšmingas mūsų pokalbio kultūros bruožas.

Egoizmas
Kalbėti apie save nebuvo priimtina. Šiandien tai daroma visada ir nesivaržant. Tai nebėra didelis trūkumas, nebent apie savo gyvenimą pasakojama tuščiagarbiškai. Dabartinės mūsų diskusijos yra daug asmeniškesnės ir spontaniškesnės.

Despotizmas ir dominavimas
Visada reiktų vengti to, kuris monopolizuoja pokalbį, norėdamas išaukštinti save! Aplink save jis sukuria tik nuobodulį ir tylą.

Pedantizmas
Kalbėjimas apie asmenį iškilmingu ir jausmingu tonu reiškė pedantizmą. Reikėjo perteikti savo žinias, bet ne įkyriai. Ši yda aktuali ir šiandien.

Minties šuoliai
Abatas Morellet rašė, kad „minčių nerišlumas yra pagrindinė pokalbių yda”. Šiandien į šokinėjimą nuo vienos minties prie kitos reaguojama palankiai. Tai rodo, jog esame linksmi ir turime ką pasakyti.

Juokavimas
„Sąmojis ir kalambūrai” yra „bet kurios geros diskusijos rykštės”, nes jos sukuria „triukšmingą ir per daug pakilų linksmumą”. Toks saiko supratimas mūsų dienomis nuobodokas. Taip pat jam nepriimtinas ir išjuokimas, kuris „padaro žmogų juokingą”, nors blogo linkėjimas tapo mūsų pokalbių didžiąja klasika.

Prieštaravimo dvasia
Nesutarimas, įsikarščiavimas ar pykimas ant pokalbio dalyvio reiškė sulaukėjusį elgesį. Reikėjo išsiskirti „patenkintam kitais ir savimi”. Šiandien kuo daugiau ginčijamasi, tuo pokalbis gyvesnis.

Privatus pokalbis
Anksčiau pokalbis turėjo būti malonus visiems. Šiandien pokalbis grupelėse yra sielų giminystės ženklas (išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai kitos grupės yra niekinamos).

www.mintys.lt

Gyvenime reikia ir sunkumų

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis.

Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.Žmogus nusprendė drugeliui padėti: Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną.Drugelis tuoj išrėpliojo.Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi. Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos.Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs.O silpni negali skristi…Aš prašiau stiprybės, o gyvenimas man davė… sunkumus, kad juos įveikdamas tapčiau stiprus.Aš prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi.Aš prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti.Aš prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau.Aš prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas.Aš prašiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes.Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo.Gyvenk be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu gali jas įveikti.

www.mintys.lt

Skyrybos

Bedrame šeimos gyvenimo kelyje sutuoktinių tykoja daugybė pavojų, vargų ir netikėtumų. Šeimos gyvenimas – nuolatinis vyro ir žmonos bendravimas – retsykiais pertraukiamas ginčais, konfliktais ir nusivylimais. Gaila, bet ne visos šeimos kliūtys ir negerovės lengvai įveikiamos, ne vis ginčai ir nesutarimai yra vedusiųjų nugalimi vardan santuokos ir šeimos išsaugojimo. Neretai jie priartina skyrybas.
Skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos santuokinių ryšių pabaiga, grąžinant abiems sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jiedu turėjo prieš susiutuokiant.
Bendri skyrybų bruožai
Katalikų bažnyčia skyrybų nepripažįsta. Naujojo testamento parašymo laikais buvo sakoma, kad tik moters svetimavimas galėjo būti skyrybų priežastis. Po dešimties nevaisingų vedybinio gyvenimo metų vyras galėdavo vesti antrą žmoną, o pirmoji ištekėti už naujo, kad su kitu susilauktų vaikų. Šventas raštas skyrybas traktuoja kaip nesėkmę, tam tikrą bendro gyvenimo pralaimėjimą. Švento rašto įstatymai neleidžia savo dvasininkams sutuokti jau vieną kartą sutuokto asmens, jei jo sutuoktinis ( antra pusė ) tebėra gyvas. Prieškarinėje lietuvoje civilinės metrikacijos nebuvo, išskyrus Klaipėdos kraštą. Santuokos ir šeimos santykius reguliavo civiliniai įstatymai ir bažnytinė teisė. Skyrybų klausimus tvarkė bažnyčia, o su jomis susijusius turtinius santykius – valstybiniai teismai.
Skyrybos – grynai juridinis aktas, įteisinantis jau suiruirsius vyro ir žmonos santykius, sugriuvusį šeimos pastatą.
Skyrybas, kaip santuokos nutrukimą, galėtume sąlygiškai suskirstyti etapais:
• Emocinės skyrybos. Šiame etape blėsta vedusiųjų jausmai, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas, atsiranda abejingumas ar net neapykantavienas kitam. Svarbiausias šio etapo bruožas – paprasčiausias nemokėjimas gyventi kartu.
• Fizinės skyrybos. Vedusiųjų santykiai dar labiau atšala. Abipusį bendravimą lydi nuolatiniai konfliktai, vyras ir žmona pradeda gyventi atskirai, užsidarydami vienas nuo kito savame emocijų ir jausmų pasulyje.
• Juridinės skyrybos. Jos juridiškai įregistruoja jau mirusią santuoką.
Skyrybų priežastys
Skyrybos labai paveikia tolimesnį žmogaus gyvenimą, išmuša jį išįprastinio, ramaus, nusistovėjusio ritmo. Suyra dienotvarkė, įpročiai, griūna planai. Dažnai sutuoktinių gyvenime atsiranda iliuzija, jog visa, kas geriausia, jau praeityje. Sunkiausiai suvokiame, jog tarpusavio santykiai ne sustojo akimirkai, o tik perėjo į kitą stadiją. Sutuoktiniai dažniausiai nepastebi, kaip keičiasi jų jausmų pasulis. Vėliau išryškėję sutuoktinio nedorybės, tai anksčiau nepastebėtų charakterio bruožų realus atspindys.
Dažniausiai pasitaikančios skyrybų priežastys ir jų motyvai
Vienas iš dažniausių skyrybų motyvų – girtuokliavimas ir alkoholizmas. Sociologų nuomone šį motyvą pateikia 2/3 besiskiriančių. Skyrybų iniciatorės esti moterys, nes jos labiausiai yra pažeidžiamos. Girtuoklystė – tai ir sunki šeimos materialinė padėtis, bloga įtaka vaikams, nėra jausmų kultūros.
Antra, dažniusiai teismų bylose sutinkama priežastis – sutuoktinė neištikimybė. Apie jos priežastis jau kalbėjome. Galėtume paminėti, jog paprastai už neištikimybės motyvo slypi šeimos darnos pažeidimas, dėl kurio daugiau ar mažiau kalti abu sutuoktiniai.
Trečias, statistinis skyrybų motyvas – skubota ir neapgalvota santuoka. Čia galima priskirti ir “priverstinę” santuoką, sudarytą esant nėštumui ar vaikui gimus. Taip pat šiam tipui priskiriama santuoka, sudaryta turint tikslą kam nors “atkeršyti”, santuoka norint “įregistruoti” save mieste, gauti namą ar butą.
Daugelis vyrų ir moterų išsiskirdami suranda protingų ir humaniškų sprendimų. Jie neišsižada pagarbos vienas kitam ir toliau rūpinasi savo vaikais. Jų vaikai gerbia ir myli abu tėvus. Ta aplinkybė, kad tėvai gyvena atskirai, neturi nepataisomo poveikio
jų vaikams, neverčia tapti savo tėvų teisėjais.   www.menas.lt

Gyvenimo įžvaldos

  • Sėkmės negalima siekti; ji yra pasekmė. Ji randasi natūraliai, kai stengiamės vardan didingo tikslo.
  • Raskite savo tikslą, o tada veikite su pasididžiavimu ir meile – meilė yra neįtikėtina galia, pasitarnaujanti siekiant gėrio.
  • Indėlį į gyvenimą kurkite šiandien, o ne po dešimties metų, kai „turėsite daugiau laiko“.
  • Žmonės per dažnai vadovaujasi klaidingu įsitikinimu: dienų dienas siekia laimės, užuot suvokę, jog laimė yra ne finišas, o susikurta būsena.
  • Šiandien nuspręskite veikti nepriekaištingai. Ir nepriekaištingai gyventi.
  • Sėkmė slypi atvirume sau – ir puoselėjime tokio gyvenimo, kurio jūs trokštate.
  • Iš tikro jūs negalite sau leisti nė vienos negatyvios minties. Liaukitės puoselėję tai, kas jums nenaudinga.
  • Visi nepaprasti veiksmai prasideda nuo svajonių.
  • Dauguma dalykų, kurie mus gąsdina, niekada nenutinka. Tai kam leisti baimėms valdyti gyvenimą?
  • Savianalizė yra pirmasis žingsnis kelyje į didingumą.
  • Jūs tampate tuo, apie ką nuolat galvojate.
  • Gyvenimas yra save realizuojanti pranašystė – suteikia jums tai, ko iš jo tikitės.
  • Jei norite iš gyvenimo gauti viską, kas įmanoma, kiekvieną dieną, valandą ir minutę gyvenkite čia ir dabar.
  • Kai stengiatės iš visų jėgų ir siekiate tobulumo, gyvenimo vėjas pakelia jūsų burę.
  • Kaip saulės šviesoje nelieka šešėlių, taip žmogaus sąmonės šviesoje ištirpsta baimė.
  • Geriausias būdas paveikti kitą yra parodyti jam pavyzdį.
  • Laimė yra ne kas kita kaip proto būsena, kurią jūs sukuriate savitu gyvenimo įvykių interpretavimu.
  • Jeigu siekiate vientisumo, reikia pažadinti keturis savo tikrosios esaties aspektus: protą, kūną, širdį ir dvasią.
  • Gausos principas skelbia, kad kuo daugiau duodate kitiems, tuo daugiau gaunate.
  • Skirkite laiko savęs pažinimui. Nusimeskite kaukę, kurią demonstruojate pasauliui ir dirbkite su savimi, kad išsiaiškintumėte, kas iš tikro esate.
  • Mes tokie pasipūtę. Manomės esą protingesni už visatą. Visatą, sukūrusią saulėlydžius ir vaivorykštes. Visatą, sukūrusią žvaigždes ir mėnulį. Manome, kad geriau už visos visatos šaltinį žinome, ko mums reikia.
  • Kiekvienas mes turime aibę pasirinkimų, kaip gyventi. Iš dangiškojo architekto gavome eskizą, kurio detales išbaigiame patys.
  • Šis pasaulis būtų daug geresnis, jeigu mes pradėtume laikyti save filosofais, išmintingai – ir meniškai – dalyvaudami džiaugsmingesnio ir prasmingesnio gyvenimo kūrime.
  • Laikas – neįkainojama vertybė, o geriausias metas gyventi turtingiau, išmintingiau ir prasmingiau, yra dabar.
  • Darbštumas, savidrausmė ir kasdienis tobulėjimas yra esminiai didingumo elementai.
  • Liūdniausia gyvenime ne tai, kad reikia mirti, o tai, jog negyvename taip, kaip reikia.
  • Dauguma šios planetos gyventojų prarado ryšį su tikrąja savo esatimi, šia pirmine būsena, kai nebijojome siekti savo svajų. Mes pamiršome, kas esame.
  • Jei norite mylėti kitus, pirmiausia pamilkite save.
  • Raskite laiko pasidžiaugti paprastais gyvenimo malonumais, kuriais žavėjomės vaikystėje.
  • Jei kasdien skirsite valandą laiko darbui su savimi ir atliksite tai sąžiningai, po mėnesio tikrai sulauksite stulbinančių rezultatų.
  • Visais savo veiksmais turėtumėte skelbti meilę.

Robin Sharma “Įžvalgos kiekvienai dienai”