Tarp poilsio ir tinginystės

kak-pobedit-len

Dažnai girdime frazę: „Aš užsiėmęs, aš ilsiuosi“, tačiau tik nedaugelis supranta, kaip ji skiriasi nuo frazės „Man nieko nesinori“. Pabandykime tai išsiaiškinti. Pradėkime nuo teorijos. Kokius „poilsio“ ir „tinginystės“ apibrėžimus gali pasiūlyti žodynai?  Apskritai, šios sąvokos susiaurinamos iki to, kad poilsis reiškia jėgų atstatymą, o tinginystė apibūdinama kaip „noro veikti nebuvimas“.

Ką pirmiausia galima laikyti poilsiu?  Veiklos pobūdžio pakeitimą, miegą. Poilsiui galima priskirti tik tai, kas padeda atgauti jėgas, o ne miegojimą ištisą parą. Kita vertus, ir pasivaikščiojimas yra poilsio forma. Čia poilsio riba nustatoma ne pirmine, o paskutine priežastimi. Pavyzdžiui, mes nusprendėme pasivaikščioti 15 minučių, o tada prisiminėme, kad mums reikia sutvarkyti butą, todėl nusprendėme daugiau pasivaikščioti – šį procesą mes sąlygiškai vadiname „reikalų atidėliojimu“: čia ir yra tinginystė.

TV žiūrėjimą, ko gero, reikėtų pavadinti poilsio ir tinginystės mišiniu. Lyg ir nesiilsiu – užsiėmęs žiūrėjimu, o gal tai joks užsiėmimas. Kartais žmonės nežiūri per TV ko nors konkretaus, o tiesiog spaudo kanalus  – tai vadinama „žiūrėti TV“ (o ne konkrečią laidą ar filmą).

Kokie dar gali būti atostogų ir tinginystės susitapatinimo pavyzdžiai?  Pavyzdžiui, namų tvarkymas baigėsi, ir mes turime pradėti kitą darbą, tačiau tinginystė verčia mus vėl ir vėl valinėti dulkes, perkėlinėti daiktus iš vienos vietos į kitą, taip atidėliojant kitus darbus.

Jei yra galimybė perkelti darbą ant kito asmens, tai geriau jį ir perkelti nei padaryti viską pačiam. Kiek daug žmonių suranda pasiteisinimą savo ydoms! Gal reikėtų iš naujo apsvarstyti savo elgesį?  Bet kuriuo atveju, žmonės, apmąstykite, ar ne per daug laiko praleidžiate veltui.

Leave a Reply