VĖLINIŲ, ILGIŲ IR VISŲ ŠVENTŲJŲ ŠVENTĖS

Mūsų pasaulis taip sutvertas, kad kiekvienas žingsnis lydimas kitimo: mes gimstame, augame bręstame ir mirštame. Galbūt todėl artėjant Vėlinėms susimąstome apie savo artimuosius mirusiuosius, prisimename jų gyvenimus ir  net grįžtame prie savęs. Kiekvienam dingteli mintis, ar teisingai gyvenu, ar bijau mirties, ar kas nors pasikeis po mirties, ar noriu kažką pakeisti, kad po mano mirties artimieji prisimintų mane ir uždegtų žvakutę. Taigi natūraliai iškyla klausimas – kas sugalvojo tokią Vėlinių arba Ilgių šventę, sukeliančią tiek egzistencijos klausimų. 

 

KILMĖ

Vėlines lietuviai šventė nuo gilios senovės. Tai dar pagoniška ir svarbiausia rudens šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, tačiau mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Senesniuose šaltiniuose randamas ir kitas Vėlinių šventės pavadinimas – Ilgės, atspindinčios šventės sakralumo lygį. Vėlinės, kaip rodo pats pavadinimas, yra mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė (lapkričio 2-oji). O žodžio Ilgės skambesy juntamas rudeniškas liūdesys bei mirties nuojauta (lyguma, liga, liegti), kartu ir ilgesys. Galima pajusti gilų amžinojo gyvenimo ILGESĮ, ilgesį tų dvasinių savybių, kurios veda aukštyn. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Tačiau mirusiųjų paminėjimo šventė, jei joje bus vien tik liūdesys, nepasieks Ilgių šventumo ir pasiliks vien Vėlinėmis, todėl  šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1-ąją dieną. Per Visus Šventuosius minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu. Visų Šventųjų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji.

Ilges, kaip ir kitas didžiąsias šventes, lydėdavo mažesniosios šventės. Rudens švenčių cikle ryškus ir buitinis lygmuo, nes būdavo visas derlius sukraunamas, baigiami didžiausi metų darbai. Senojo Lietuvos kaimo žmonės kiekvieną didesnę šventę pasitikdavo sukūrę Romuvą savo širdyje, t. y. šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų ir kaimynų atleidimo, kartu dovanojant ir kitų padarytas skriaudas. Senovinės Vėlinės, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėnesį. Be to pagonys mirusiųjų garbinimo šventes švęsdavo net kelis kartus per metus. Krikščioniškajai mirusiųjų šventei atsirasti Lietuvoje buvo palankios sąlygos, nes senajame žemdirbių kalendoriuje rudenį būdavo atliekamos galutinio derliaus sudorojimo apeigos, kuriose svarbus buvo mirusiųjų kultas. Vėlinės mena net paleolito laikotarpį, o mūsų laikais, nors ir visai pakitusiomis ir susimaišiusiomis tradicijomis su krikščionybe, žmonės vis tiek lanko „kalnelius“ – kapelius.

VĖLINĖS SENOVĖJE

Vėlinės Lietuvoje iškilmingai švęstos miškeliuose ar kapinaitėse po derliaus nuėmimo. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Tą naktį, sakydavo, ir vėlės susirenkančios kapuose, paprastai medžiuose ar kryžių viršuje. Žmonės pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms. Stalą apdėdavo šienu, jį užtiesdavo staltiese, padėdavo kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastatydavo ąsočius alaus. Po to dar atnešdavo kito maisto ir aukodavo su tam tikromis apeigomis dievui Žemininkui. Sakydavo:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,

Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,

Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų

Ir visų mūsų priešų  apsaugojai.

Keli grūdai, alaus lašai ir kt. buvo aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus ir sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,

Teikis priimti mūsų auką

Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia . Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina. Paskui visi valgydami dainuodavo ir grodavo ilgomis dūdomis. Lietuvių tautosakoje gausu Vėlinių dainų:

KAS TAVI ŠAUKIA?

Kas tavi šaukia? Žalia varia

Puoni brali didie drauge

– Kuo tu, puonai, nuori? Žalia varia

Puoni broli didie drauge

– Vyrali nuoriu. Žalia varia

Puoni brolie didie drauge

– Ai, kas atvers vartus? Žalia varia

Puoni brolie didie drauge

– Mes atversim vartus. Žalia varia

Puoni brolie didie drauge

– Važavokit sveiki. Žalia varia

Puoni brolie didie drauge

Šeimoje, aplankius kapus, visi rinkdavosi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys imdavo kaušą, dėdavo į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai berdavo į židinį, sakydamas: “Už visus mūsų bičiulius”. Vėlinių apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais. Per Vėlines laukdavo namuose apsilankančių vėlių. Vėles sutikti ruošdavosi įvairiai. Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Sakmėse sekama, jog žmonės yra matę iš kapinių išeinančius vėlių pulkus, netyčia ar sąmoningai patekę į vėlių mišias, radę vėlių pėdas smėliu išbarstytoje trobų asloje ar panašiai. Kitur vakare ant stalo palikdavo indus ir maistą, o seniau – ir atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti.

Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, šiurpios istorijos apie vėles, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai. Nors mirusiųjų pagerbimo šventės Lietuvoje neturi tokių specifinių valgių , tačiau stengtąsi gaminti tik tamsių spalvų patiekalus. Dažnai tai būdavę kraujiniai vėdarai, burokų, tamsių pupelių gaminiai. Pageidautina, kad grįžusi iš kapinių šeima ant stalo rastų gausiai garuojančių patiekalų, pavyzdžiui, karštų bulvių su lupenomis.Vėlinių išvakarėse ar vakare maistui nebūdavo skiriamas didelis dėmesys. Maistas turėjo būti simbolinis, skirtas ne nustebinti, o pasisotinti. Nes susėdę prie stalo giminės turi daugiau laiko skirti prisiminimams, pokalbiams, maldai, giesmėms, o ne valgymui. Pagal tradiciją Vėlinių vakarą ant stalo nederėjo dėti aštrių įrankių, kad vėlėms būtų saugu ateiti. Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegdavo žiburius – žvakes ar kitokią ugnį.

Žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės. Netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

Tą dieną senoliai taip pat užkasdavo į žemę duoną, simbolizavusią grūde užslėptą žmogaus egoizmą, o vėliau, kai grūdas dorai išauga, atsiranda duona – žmogus dvasiškai patobulėjo.

Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, prisimindavo ugny sudegusius, vandeny paskendusius, griaustinio nutrenktus ir pražuvusius. Kitą dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai.

Taip pat buvo paprotys kapinėse palikti dalį maisto mirusiųjų vėlėms, dažnai palaistant kapus vynu ir medumi. Be kitų valgių ant kapų dėdavo kiaušinius. Kiti valgius ant kapų sakėsi dėdavę todėl, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai mirusiems pagiedotų, juos palinksmintų. Dar kiti tikėdavosi, kad ateis alkanas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį.

Nors mes pripratę matyti per Vėlines kapinėse žibančias žvakeles, taučiau iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma. Pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 m.

SENOVINIAI PAPROČIAI ĮSITVIRTINUS KRIKŠČIONYBEI

Per Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių ir niekas už jį mišių neužpirko. Meldžiamasi kapinėse ir namuose.  Turtingesnieji pasamdydavo giedorių, kad giedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui. Tokius mirusiųjų paminėjimus rengdavo visą lapkričio mėnesį. Kai kur jį net Vėlių mėnesiu vadindavo. Ypač populiari buvo Vėlinių išmalda. Prie bažnyčios tą dieną susirinkdavo beveik visi parapijos elgetos ir naujų prisėsdavo.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai, jų mėsą išdalindavo vargdieniams. Lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai.

Įdomus buvo žemaičių įsitikinimas, jog Visų Šventųjų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais bei takeliais būriais ir pavieniui traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smutkelių. Mažų vaikų vėlės, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėte rieda bažnyčion.

PRIETARAI

  • Jei pučiant šiurpiam vėjui, girdisi palangėse ir patvoriuose švilpimas ir kaukimas, sakoma, kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasaulio. Taip pat sakoma, jei, ugnelę kūrenant krosnyje malkos cypia ar vėjas kamine švilpia.
  • Ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi.
  • Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi.
  • Tam, kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.
  • Tikėta, kad šią dieną gimęs kūdikis, suaugęs šermenyse regės vėles.
  • Šiomis dienomis negalima nieko lopyti, nes ėriukai, veršiukai ar kiti naminiai gyvuliai bus margaspalviai.
  • Šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti.
  • Vėlinių naktį draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.
  • Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį: vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia, jis padeda vėlėms judėti.
  • Anksčiau ant kapo pasodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims – liepą ar ievą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios augmenijos nuo kapų neliesdavo.
  • Buvo spėjami orai: jei medžiai tomis dienomis su lapais, tai kitais metais bus ligos; jei ledas, tai per Kalėdas drėgna.
  • Tikėta, kad Vėlinių vakare vėlės apsilankydavo kaip nepažįstamas keleivis, todėl būdavo labai šiltai priimamas.

www.lev.lt

Leave a Reply