Vienatvė

Moksliniu požiūriu, vienatvė – viena išsamiausiai išnagrinėtų socialinių sampratų. Demografinėje literatūroje neretai randama statistinių duomenų apie vienišų žmonių absoliutų skaičių. Daugelyje išsivysčiusių šalių ( Olandijoje, Belgijoje…) vieniši žmonės sudaro 30 procentų gyventojų. JAV, 1986 m. Duomenimis, buvo 21,2 mln. vienišų žmonių. Palyginti su 1960 m., šis skaičius išaugo trigubai. Iki 2000 m. šis skaičius, turėjo padidėti dar 7,4 mln. žmonių.
Bendravimas mūsų kultūroje yra suvokiamas kaip vienintelis žmogaus egzistavimo būdas, kurio reikia siekti bet kokia kaina. Būti kartu su mylimu žmogumi, draugais, kartu su šeima mums reiškia idealų gyvenimą. Tai atsispindi dainose ir knygose, kuriose apdainuojama didžioji meilė, televizijos serialuose ir filmuose apie laimingas šeimas ir jaunus įsimylėjelius.
Toks bendravimo išaukštinimas yra suprantamas. Žmogui reikia būti tarp kitų žmonių ir jausti, kad jis yra reikalingas. Todėl vienetvė dažnai suvokiama kaip negatyvus ir žalingas reiškinys, kurio būtina vengti. Žmonių sąmonėje ji tapo liga.
Sakydami ,,esu vienišas“, neretai turimegalvoje žmogų, kuris, būdamas visada šalia, skuba į pagalbą, tenkina mūsų norus, akyse įžiūri dar neišsakytus pageidavimus, išklauso mūsų guodimosi, gyvena tik mums ir dėl mūsų. Jei norite tokio, tai nusipirkite… šunį. Taip gyvenimo partnerį įsivaizduoja paaugliai, bet subrendusiam šitaip manyti, švelniai tariant, neprotinga ir egoistiška.
Skųsdamiesi vienatve tarytum kaltiname kitus. Na, o mes patys? Kaip dažnai, palikę tėvus, juos apleidžiame, aplankydami kartą per mėnesį ir bambėdami, kad jie mūsų nesupranta! Bet patys aktyviai ieškomės žmogaus, kurį bandysime paversti nuosavybe, mūsų niekada nepaliksiančia.

www.mokslai.lt

Leave a Reply