Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo

Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo
Sakoma: ,,miegas panašus į mirtį”, ,,miegas yra mažoji mirtis”, po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs.
Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.

Skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes išlaisvintas gerumas lekia į šviesos spindesį. Sunkus nuo pykčio egoistiškas žmogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir liūdnas.
Pirmąjį mirties momentą žmogus palieka materialinį kūną, išeidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusinešdamas su savimi visas energijas. Tame kūne žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma daug atvejų, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam – kad ir toli nuo savo mirties vietos.

Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla”. Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.

Išsilaisvinęs nuo abiejų fizinių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis – tarp pastarojo pasaulio atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas tą kūną su jutimo organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų
gyvenime -reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo juos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.

Leave a Reply